Filosofija. Sociologija

Titulinis

Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Turinys

Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Gyvenimas „įdomiais laikais“ kaip imperatyvas kelti anksčiau neįsivaizduotus klausimus

Aušra Kaziliūnaitė — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Šis straipsnis yra redaktorės apžvalga ir įvadas į dabartinį žurnalo „Filosofija. Sociologija“ numerį, kuris tematiškai suskirstytas į penkis skyrius su straipsniais, susijusiais su epistemologija, fenomenologija, socialine filosofija, etika, logika ir filosofinės minties istorine raida. Autorė apibūdina kiekvieną iš dvylikos tekstų, atkreipdama dėmesį, kad nors jie nagrinėja skirtingas temas, juose visuose atsispindi šio laikmečio dvasia.
Straipsnyje teigiama, kad dirbtinio intelekto, didžiųjų kalbos modelių ir technologijų spartus vystymasis, politinė ir socialinė suirutė pasaulyje bei karas Ukrainoje yra svarbios aplinkybės, prisidėjusios prie šiame žurnalo numeryje publikuojamų tekstų atsiradimo, net jei dalyje jų apie tai tiesiogiai neužsimenama. Istorinė tikrovė formuoja intelektinę atmosferą, kurioje vyksta šios diskusijos, ir daro įtaką tam, kaip mokslininkai nagrinėja aktualius filosofinius klausimus: pažinimą, kalbos žaidimus, žmogaus tobulinimą ir jo etines implikacijas, žinojimo sampratą, švietimo prigimtį, karinės lyderystės aksiologiją, sąmokslo teorijas, blogio fenomenologiją, technologinę moralę, postmodernų urbanistinį kontekstą ir kt.

Racionalumo mitas ir dualistinė žinojimo koncepcija: informacinio raštingumo sampratos formavimosi pavyzdys

Michal Černý — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Šiame tyrime analizuojami metodai, diskursyviai taikomi informacinio raštingumo konceptualizavimui šiuolaikinėje visuomenėje, remiantis dviejų idealių grynųjų tipų – Apšvietos ir Neoromantizmo – modeliu. Tai šiuolaikinės visuomenės pagrindas, kaip konkuruojantys ir vienas kitą papildantys metodai. Analitiškai apžvelgiamas kiekvienas istorinis požiūris ir analizuojama jo įtaka ugdymo teorijų formavimuisi naudojant informacinį raštingumą kaip modelį. Teigiama, kad naujai sampratai reikės rasti būdą, kaip įveikti modernybės neužbaigtumą ir atsisakyti pastangų atnaujinti tiek Apšvietos, tiek Neoromantizmo epochą.

Didieji kalbos modeliai ir žmogaus pažinimo tobulinimas: kelios teorinės įžvalgos

Aistė Diržytė — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Didžiųjų kalbos modelių (DKM) atsiradimas kelia filosofinių klausimų apie pažinimo ir žinojimo prigimtį bei prielaidas, todėl reikalauja nuoseklių tarpdisciplininių, taip pat ir filosofinių, tyrimų. DKM suteikia galimybių praplėsti pažinimo procesus, atliepdami „išplėstojo proto“ tezės idėją – pagalbą paskirstant užduotis tarp žmogaus ir įrankio.
Šiame straipsnyje nagrinėjamas didžiųjų kalbos modelių galimas indėlis į žmogaus pažinimą. Nagrinėjamas klausimas, ar pažangios dirbtinio intelekto (DI) sistemos gali sustiprinti žmogaus mokymąsi ir mąstymą, o gal priešingai – sumažina mąstymo ir argumentavimo pastangas.
Ieškant atsakymo į šiuos klausimus, aptariamos žmogaus ir dirbtinio intelekto sąvokos, analizuojamos DKM galimybės ir ribos.
Straipsnyje teigiama, kad žmogaus intelektą galima apibrėžti kaip biologiškai determinuotą daugialypį gebėjimą spręsti problemas, o dirbtinį intelektą galima traktuoti kaip „kognityvinį pagalbininką“, kuris veikia kaip pažintinių procesų plėtinys, galintis apdoroti milžiniškus informacijos kiekius ir tam tikrose srityse turintis potencialą pranokti žmogaus intelektą. Žmogaus intelektas yra lankstus, daugiausia nulemtas evoliucijos, biologijos ir socialinių sąveikų, o DI yra statiškas, jei nėra specialiai atnaujinamas, tačiau šių abiejų intelektų sąveika gali būti naudinga žmonijai.
DKM, kaip pažangios DI sistemos, kurios veikia giliųjų neuroninių tinklų principais, išsiskiria tinklo architektūrų sudėtingumu, dideliais duomenų kiekiais, plačiu apibendrinimo lygiu. Jie gali padėti atlikti daugybę kognityvinių užduočių, tačiau reikia daugiau tyrimų ir gilesnės filosofinės analizės norint suprasti, ar tokia DI pagalba skatina žmones labiau, o ne mažiau, lavinti mąstymą. Apibendrinant, didieji kalbos modeliai turi vertę žmogaus pažinimo tobulinimui tik esant griežtoms sąlygoms. Svarbu, kad šias teorines įžvalgas patvirtintų eksperimentiniai tyrimai.

Diskurso subjektyvumo kognityvinės konotacijos filosofiniu požiūriu

Bingzhuan Peng, Xinyue Wang — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Diskursas yra priemonė, per kurią kalbėtojai (ar rašytojai) išreiškia savo poziciją, poveikį ir ketinimus, t. y. subjektyvumą. Subjektyvumas diskurse yra visur, vadinasi, jis pasireiškia kiekvieną kartą, kai atsiranda diskursas. Nepaisant to, dabartiniams tyrimams trūksta išsamaus diskurso subjektyvumo (DS) ir jo konkrečių pažinimo konotacijų tyrimo. Siekiant labiau įsigilinti į pažintinius DS aspektus, buvo sukurta DS pažintinių konotacijų analizės filosofiniu požiūriu sistema. Taikant šį metodą buvo naudojami kokybiniai tyrimai ir konceptualios analizės metodai. Naudojant šią sistemą, kognityvinės DS konotacijos buvo kruopščiai išnagrinėtos dviem požiūriais: kalbėtojų savęs priskyrimas objektyviems įvykiams ir kalbėtojų rūpestis klausytojų (ar skaitytojų) „aš“. Padarytos šios išvados: 1) sukurta sistema palengvina visapusišką DS pažintinių konotacijų analizę, atskleidžia įgimtus ryšius tarp diskurso, kalbėtojų, klausytojų, konteksto ir subjektyvumo; 2) kalbėtojų prisirišimas prie objektyvių įvykių apima jų poziciją, poveikį ir ketinimus; 3) kalbėtojų rūpestis klausytojų „aš“ apima klausytojų savęs įvaizdį, pažintinę būseną ir socialinę tapatybę. Šis tyrimas suteikia pagrindą ir perspektyvą tolesniems DS ir diskurso analizės tyrimams, suteikia įžvalgų, kaip giliau tyrinėti subjektyvius diskurso reiškinius.

Kūniškų metaforų raiška Dantės blogio fenomenologijoje

Mindaugas Briedis, Mariano Navarro — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Naujausi su metaforos teorija susiję tyrimai pabrėžia kūnišką pastarosios pobūdį. Šiame straipsnyje tokios teorinės transformacijos nagrinėjamos per Dantės blogio fenomenologijos prizmę. Nepaisant gausių Dantės palikimo tyrinėjimų, susijusių su filosofija, teologija, lingvistika, psichoanalize, etika ir net marksizmu, jo fenomenologinės ir hermeneutinės prieigos svarba visam poetiniam projektui išlieka ne iki galo apmąstyta. Straipsnyje ši spraga iš dalies užpildoma kūniškų metaforų logikos analize, atsižvelgiant į specifinį, ikimodernų idėjinį kontekstą. Taigi, siekiame parodyti, kokia teorinė prieiga pagrindžia poezijos patirtinę pirmenybę ir kaip kūniškos metaforos atskleidžia fenomenologijos ir hermeneutikos santykį naujoje šviesoje.

Haidegeriški pastebėjimai apie edukaciją: mokymasis ir buvimas pasaulyje

Nerijus Stasiulis — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Straipsnyje, remiantis Martino Heideggerio sampratomis, aptariamos dabartinės edukacijos problemos, tendencijos ir galimybės. Edukacijos situacija yra susijusi su platesne mūsų laikotarpio situacija. Todėl šis įprasminimas edukacijai reiškia tiek pavojų, tiek galimybę. Taip pat ir edukacijoje turėtų būti mokomasi mąstyti būtį. Edukaciją irgi apibūdina pamatinė buvimo pasaulyje charakteristika ir dvejopa – autentiškumo arba neautentiškumo – galimybė bei pasaulio išnykimo ir detemporalizacijos pavojus. Bus ir antroji šio straipsnio dalis, kurioje bus aptariama šiuometinės edukacijos, kaip ir dabartinių mokslų, pareitis nuo būtį pamiršusios ratio sampratos, taigi ir bandymo atverti „kitą“ santykį su kalba (logos) reikšmingumas.

Mados visuomenė: kolektyvinio elgesio ir kultūrinių pokyčių tyrinėjimas simbolinio interakcionizmo požiūriu

Gabriela Ambás, Paula Gárgoles — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Šiame straipsnyje nagrinėjama mados, kolektyvinio elgesio ir filosofinės simbolinio interakcionizmo (SI) tradicijos sankirta, pabrėžiant, kad mada yra pagrindinis socialinės sąveikos ir kultūrinių pokyčių mechanizmas. Remiantis intelektualine SI tradicija, kurią sukūrė George’as Herbertas Meadas ir Herbertas Blumeris, parodoma, kaip mada palengvina kolektyvinį prisitaikymą ir prasmės kūrimą nuolat besikeičiančiame kultūriniame kraštovaizdyje. Mada analizuojama ne tik kaip individualios raiškos priemonė, bet ir kaip reikšmingas socialinis objektas, įkūnijantis simbolius, ženklus ir bendras reikšmes. Socialinės sąveikos metu šios reikšmės yra konstruojamos, dekonstruojamos ir nuolatos pertvarkomos, darydamos įtaką tiek asmeniniam tapatumui, tiek platesnėms socialinėms struktūroms. Analizuojant mados vaidmenį kolektyvinėje atrankoje ir jos potencialą visuomenės transformacijai, atskleidžiamas mados gebėjimas diegti naujus kultūros modelius, mesti iššūkį nusistovėjusioms normoms ir vadovauti būsimai socialinei dinamikai. Parodoma, kaip mada turi reikšmingos įtakos formuojant kultūrinius vaizdus, kuriant kolektyvines prasmes ir skatinant socialinius pokyčius.

Apie sąmokslo teorijas kaip ironiją ir kalbos žaidimus (nuolatos atsižvelgiant į Richardo Rorty filosofiją)

Lina Vidauskytė — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Straipsnyje analizuojamos sąmokslo teorijos kaip ironija ir kalbiniai žaidimai, pasitelkiant ankstyvojo vokiečių Romantizmo idėjas ir jų šiuolaikinę interpretaciją filosofo Richardo Rorty mąstyme. Konspiracijos teorijų (sykiu ir vaizduotės) bumas Europoje užgimė po Prancūzijos revoliucijos, kai sugriuvo visos iki tol egzistavusios socialinės-visuomeninės normos. Kiekvienas dabar galėjo laisvai rinktis savo kelią, lygiai kaip ir laisvai interpretuoti istorijos vyksmą, tikrovės įvykius. Analogijos su kalbiniais žaidimais ir ironija leidžia sąmokslo teorijų šalininkus traktuoti kaip vaizduotės darbininkus (t. y. poetus), nors ir nepatenka į R. Rorty plėtotą liberalios arba poetinės visuomenės rėmus. Poetinės kultūros sąvoka, kurią pasiūlė vokiečių romantikas Friedrichas Schlegelis, apibūdina tokią kultūrą, kurioje vyrauja poetinis elementas, gausiai papildytas paslapties komponentu. Paslaptis sąmokslo teorijose atitiktų nepasitikėjimą racionalumu, kuris sulaukė kritikos ir iš romantikų. R. Rorty pabrėžtas kalbos ir kultūros kontingentiškumas nurodo į tai, kad sąmokslo teorijų šalinininkai nesiremia transcendencija. Tokiu būdu reiškiasi ir tiesos kaip sukūrimo, o ne atradimo aspektas. Ironija straipsnyje pristatoma kaip tinkamas būdas suprasti istoriją ir tikrovę.

Miesto bendruomenė postmodernaus miesto kontekste

Vaidas Jakutis — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Visuomenė kasdien susiduria su įvairiomis miesto gyvenimo problemomis – miestai tankėja, žaliosios erdvės ir miestiečiams skirtos poilsio zonos atsiduria politikos formuotojų prioritetų sąrašo apačioje, infrastruktūros sprendimai priimami verslo interesams tenkinti, o dėl klimato pokyčių miestuose gyventi kiekvieną vasarą tampa vis sunkiau. Kad suprastume, kaip visuomenė turėtų spręsti šiuos iššūkius, kad galėtų pakreipti urbanistinę plėtrą norima linkme, o tai leistų miesto gyventojams visapusiškai dalyvauti šiame daugiasluoksniame reiškinyje, turime iš esmės suprasti bendruomenių svarbą. Pagrindinė šio darbo tezė – urbanistinės krypties tyrimuose reikia kelti diskusiją, kas yra miesto bendruomenė ir kokių kritinių dimensijų santykyje ji formuoja miesto identitetą ir atvirkščiai, miestas formuoja jos. Siekiant paskatinti diskusiją, šiame straipsnyje pristatoma lyginamosios analizės metodu atlikta tarpdisciplininės mokslinės literatūros analizė kritinėms šiuolaikinės miesto bendruomenės dimensijoms išskirti.

Karinės vadovavimo aksiologijos evoliucija: istorinis ir filosofinis aspektas Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste

Vadym Dyiak, Vladyslav Volobuiev — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Mūsų tyrimo tezės: 1) karinio lyderio idealas priklauso nuo aksiologinio kultūros lauko ir vystosi atsižvelgiant į karinį meistriškumą ir moralinių vertybių prioritetą; 2) šis idealas veikiant krikščionybei gerokai pakito; 3) dabartinis Rusijos karas prieš Ukrainą parodė aksiologijų ir skirtingo supratimo apie karinę vadovybę konfliktą. Straipsnyje parodoma, kaip pasikeitė karinio lyderio idealas. Tai leidžia suprasti vertybinį konfliktą, kuris yra Rusijos karo prieš Ukrainą pagrindas: Ukrainos karinis lyderis orientuotas į Vakarų paradigmą, o Rusijos karinį lyderį traukia archajiški karo idealai, kuriems būdingas žiaurumas ir noras laimėti bet kokia kaina.

Link duomenija tobulinamo žmogaus: sąvoka, funkcinės klasifikacijos ir etiniai klausimai

Zheng Liu — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Šiame straipsnyje ginamas „duomenų tobulinimo“ konceptas, nukreiptas į žmogaus tobulinimą. Pirma, plačiai paplitusi dirbtinio intelekto technologijų plėtra leido rinkti ir analizuoti žmogaus biometrinius duomenis, taip integruojant juos į tobulinimo koncepciją. Antra, tyrinėjama kultūrinė ir intelektualinė duomenų tobulinimo istorija, pabrėžiant reikšmingą duomenų vaidmenį žmogaus evoliucijoje. Trečia, nagrinėjamos duomenų tobulinimo funkcinės klasifikacijos, teigiant, kad komunikacijos technologiniai prietaisai, rinkdami kūno duomenis, gali pagerinti asmenų fizinius, pažinimo, emocinius ir moralinius gebėjimus. Ketvirta, pabrėžiama, kad svarbu atskirti duomenų tobulinimą nuo duomenijos, siekiant išvengti klaidingų nuomonių. Galiausiai atkreipiamas dėmesys į galimas etikos problemas, tokias kaip duomenų išskirtinumas, piktnaudžiavimas asmeniniais duomenimis ir privatumo pažeidimai. Pripažįstant šią riziką, duomenų tobulinimas gali tapti technologija, gerbiančia žmogaus orumą ir skatinančia gerovę.

Pirmasis logikos amžius Lietuvoje: teiginys kaip toks ir būtinieji teiginiai

Vytis Valatka — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Šiuo straipsniu tęsiama publikacijų serija, skirta scholastinei logikai Lietuvoje XVI a., t. y. pirmajame logikos amžiuje Lietuvoje. Straipsnio autorius susitelkia į žmogiškojo intelekto antrojo veiksmo, tai yra, teiginio arba sprendinio (propositio sive judicium), interpretaciją pirmiau minėtoje logikoje. Straipsnyje daroma išvada, kad Lietuvos scholastai laikėsi tradicinės aristotelinės-scholastinės teiginio definicijos. Būtent, teiginys čia buvo apibrėžiamas kaip teisingas arba klaidingas sakinys. Pagal tą pačią scholastinę tradiciją priešingumas (oppositio), lygiavertiškumas (aequipollentia) ir konversija (conversio) buvo laikoma pagrindinėmis intelekto antrojo veiksmo savybėmis (propria). Straipsnyje taip pat prieinama prie išvados, kad logikos Lietuvoje XVI a. kūrėjai pagrindiniais mokslinio pažinimo (scientia) elementais tradiciškai laikė būtinus, arba visada teisingus, teiginius (propositiones necessariae sive sempiternae veritatis). Kita vertus, analizuodami būtino teiginio terminus, jie pateikė požiūrį, artimą šiuolaikinei logikai. Būtent, tvirtinta, kad tiek būtino teiginio subjektas, tiek ir jo predikatas nereikalauja faktinio jų atitikmenų egzistavimo realiame pasaulyje.

Trys priežastingumo elementai ir jų atitikimas

Sherman Xie — Pr, 03 Kov 2025 00:00:00 +0200

Priežastinis ryšys yra pagrindinis fenomenalaus pasaulio ryšys, taisyklė, logika ir faktas, todėl priežastinio ryšio tarp daiktų radimas ir jo panaudojimas, siekiant išvengti žalos ir galiausiai pasiekti laimę, yra pagrindinė visos žmogaus intelektinės veiklos motyvacija. Šiame darbe pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad bet kokia priežastinė išvada bet kurioje srityje gali ir turi būti analizuojama remiantis trimis aspektais: priežasties, sąlygos ir rezultato. Pristatoma šešių priežasčių doktrina, dešimties priežasčių doktrina, keturių sąlygų doktrina ir penkių pasekmių doktrina budizmo filosofijoje. Tai sudaro visą analitinę priežastinių samprotavimų sistemą, o bet kokia priežastinė analizė bet kurioje srityje gali būti integruota į šią išsamią tyrimo sistemą.