„Lietuviškas“ laisvalaikis ir šventės: lietuvių etninės kultūrinės erdvės formavimo bruožai Vilniaus ir Punsko-Seinų kraštuose

Analizuodama Estijos šventes etnologė Kristin Kuutma pažymėjo, kad etniškumas yra matomas instrumentinis kultūros komunikacijos elementas. Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės ir grupės vis labiau siekia etninio pripažinimo, ieško etninės tapatybės ir sąmoningai deklaruoja skirtingus etninius bruožus [23, 79]. Panašius procesus galima stebėti ir Lietuvoje. Tam išskirtinių galimybių suteikia etninės grupės rate švenčiamos šventės ar tiesiog praleidžiamas laisvalaikis. Kita vertus, „lietuviškumas“ lengviau pastebimas greta kitų etninių grupių.

Lietuvių šventės yra švenčiamos daugelyje pasaulio šalių, kuriose gyvena lietuviai. Sociologė Jolanta Kuznecovienė, tyrinėjusi Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje ir Norvegijoje gyvenančius lietuvius, vartoja „etninės kultūrinės erdvės konstravimo“ sąvoką [24, 93]. Apibendrindama etninės kultūrinės erdvės konstravimo strategiją, sociologė išskyrė dvi jos ypatybes. Pirmoji – tai daugiaetniniame kontekste egzistuojanti sociokultūrinė aplinka, sureikšminanti etninę tapatybę, skatinanti kiekvieną joje veikiantį individą būti kažkuo, etnine prasme – priverčianti turėti, praktikuoti ir reprezentuoti savo etninę tapatybę. Tokioje aplinkoje lietuviškumas, suprantamas kaip įgimtas, iš kartos į kartą perduodamas bruožas, yra praktikuojamas per „išteritorintą“ kultūrinę erdvę. Antroji etninės kultūrinės erdvės konstravimo strategijos ypatybė yra ta, jog „išteritorinta“ etninė kultūrinė erdvė, atkurdama kilmės šaliai būdingus kultūrinius socialinių sąveikų kodus, legitimuodama lietuvių kalbos vartojimą ne tik privačioje, bet ir viešojoje sferoje ir vizualiais simboliais apipavidalindama fizinę aplinką, tampa svarbiausiu lietuviškumo darybos ištekliumi, aktyvina lietuviškumą, išryškindama ir pabrėždama savo ir svetimo ribas [24, 102]. Remdamiesi sociologės tyrimais, etnine kultūrine erdve (tiesa, nevartodami žodžio „išteritorinta“) galime įvardyti ir daugelį kartų savo gimtinėje gyvenančių lietuvių švenčiamas kalendorines bei tautines šventes bei lietuviškoje aplinkoje praleidžiamą laisvalaikį. Kita vertus, Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose nieko nestebina viešos rusų, totorių, žydų ar kitų etninių grupių šventės, aktyviai veikia etniniu pagrindu suformuotos tautiečių draugijos, meno kolektyvai, leidžiantys kartas nuo karto pasibūti tarp tautiečių, praleisti su jais laisvalaikį ir šventes.

Kyla klausimas, kaip šie procesai vyko Pietryčių Lietuvoje tautinio atgimimo ir modernios Lietuvos Respublikos formavimosi laikais, kai lietuviai šiame krašte nebuvo dominuojančia etnine grupe (tokias galimybes teikia ir sovietmetis), taip pat norint suprasti šiuos procesus, verta paanalizuoti ir padėtį lietuvių etnografinėse žemėse, kurios dabar nepriklauso Lietuvos Respublikai.

Pasak Vyčio Čiubrinsko, etniškumas, kaip priklausymas tam tikrai etninei grupei, paremtas tikėjimu bendra grupės kilme. Tačiau toks tikėjimas nesiremia giminystės ar palikuonystės paralelėmis ar genealogijomis, o labiau bendros kilmės, bendro likimo ir ypač bendros kančios naratyvais [11, 212]. Irenos Reginos Merkienės žodžiais, etninė kultūra – viso etnoso, nuo pat pirmųjų save suvokusių genčių iki šiandieninę tautą sudarančių narių, veikla ir tos veiklos rezultatai [32, 27]. Ši sąvoka gali būti suvokta ir siauriau. Etninė kultūra, Petro Kalniaus teigimu, mokslinėje ir populiariojoje literatūroje reiškia tradicinę liaudišką kultūrą, apimančią tautos papročius, tradicinę materialinę buitį, tautosaką, muziką, šokius ir kt. Be šitaip suvokiamos etninės kultūros, etniškumas dar aprėpia tautos savimonę, su tautos istorija susijusią istorinę atmintį bei jos išsaugojimo būdus, tautos sukurto valstybingumo gerbimą ir gynimą, pagaliau, ir tautinę sąmonę, kurios sinonimas plačiąja prasme yra vadinamasis mentalitetas [19, 23]. Konstruktyvistiniu požiūriu etniškumas gali būti suvokiamas kaip socialinių ribų konstravimas, atribojant savo grupę nuo kitų grupių [6, 9–38]. Šio straipsnio objektas yra tų ribų konstravimo erdvės dalis, apimanti šventes ir laisvalaikį. Tai laikas, kada žmogus yra laisvesnis nuo kasdienių įsipareigojimų, daugiaetninėje erdvėje turi daugiau galimybių pasirinkti vienos ar kitos tautybės žmones, su kuriais norėtų atšvęsti šventę ar praleisti laisvalaikį.

Etninės asimiliacijos procesus Rytų Lietuvoje ir rytinėse bei pietinėse lietuvių etnografinėse žemėse Rytų Lietuvoje dažnai lėmė etninė ir konfesinė kompozicija – daugumos lietuvių ir lenkų priklausymas tai pačiai Romos katalikų bažnyčiai. Lietuvių tautinio atgimimo ir Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo laikotarpiu bet kokia šventė nebuvo atsiejama nuo šventinių pamaldų, suburiančių bendro tikėjimo žmones. Daugiaetninėje aplinkoje, kai pamaldos vykdavo skirtingų tos pačios konfesijos etninių grupių kalbomis (tiesa, istorikų tyrimai rodo, kad XIX–XX a. pradžioje lietuvių kalbos vartojimas bažnyčiose buvo ribojamas [plg. 33]), tikėtina, daugeliu atvejų šventinės pamaldos suburdavo ir vienos tautybės žmones. Po pamaldų vykstanti pramoginė šventės (3) dalis sudaro dar didesnę galimybę (ypač jaunimui, kurio nevaržo būtinybė švęsti su šeima) pasirinkti žmones, su kuriais norėtų praleisti likusiąją šventės dalį (4). Tokias galimybes dar labiau praplečia su įsipareigojimais nesusijęs ir gerų draugų rate leidžiamas laisvalaikis. Laisvalaikio susiėjimuose, kaip ir šventės metu, išeinama iš įprastos socialinės erdvės, sukuriama šventei prilygstanti nuotaika [58, 119–122]. Ritualinis elgesys gali būti traktuojamas kaip tam tikra elgesio forma, besiskirianti nuo įprastinės. Jo dalyviai (ar bent dalis jų) yra ir jo atlikėjai [45, 15]. Etnologas Karlheizas Wöhleris išskyrė „grynojo laisvalaikio“ (pure leisure, nuo lotynų k. purus) kategoriją, suvokiamą kaip laisvą nuo įvairių „negrynumų, nešvarumų“ (impurities), susijusių su darbine veikla (įskaitant ir namų ruošą) ir įsipareigojimais šeimai ar partneriui. Remdamasis A. Van Gennepo ir V. Turnerio teoriniu palikimu, autorius teigia, kad tai ypatingo, ritualizuoto, ribinio laiko erdvė, kai išeinama iš įprasto reglamentuoto socialinio gyvenimo ribų, kasdienybės [63, 187–193]. Taigi eminiu požiūriu draugų kartu praleidžiamą laiką būtų galima prilyginti šventiniam, sureikšminant jo metu atliekamus ritualinius veiksmus, pavyzdžiui, himno giedojimą viešo pasilinksminimo metu.

Istoriko Vlado Sirutavičiaus tyrimai rodo, kad XIX a. pabaigoje ir ypač XX a. pradžioje laisvalaikis įgavo naują socialinį turinį. Jis formavosi veikiamas palyginti lėtų visuomenės modernizacijos ir sekuliarizacijos procesų bei naujos pasaulietinės ideologijos – nacionalizmo, kuris sparčiai diferencijavo visuomenės sąmonę. Visuomenės laisvalaikis vis dažniau imtas organizuoti vienu – tautiniu arba nacionaliniu – principu. Kultūrinio šviečiamojo pobūdžio draugijų tikslas buvo ne tik šviesti, bet ir vienyti visuomenę pasitelkiant tautiškumą ir nepaisant luominių, religinių bei lyties skirtumų. Prie tokio laisvalaikio priskirtini ir 1885–1917 metų lietuviški vakarai, kurie amžininkams buvo svarbi propagandos priemonė, reikšmingas „tautinis“ darbas [44, 34]. Neretai tokie renginiai vykdavo ir per religines šventes kaip jų sudėtinė dalis [50].

Šie procesai lėmė ir sekuliarių nacionalinių švenčių formavimąsi, ypač neseniai nepriklausomybę atgavusiose šalyse. Iš pradžių Graikija, vėliau tokios naujai susiformavusios šalys kaip Bulgarija, Jugoslavija, Vengrija, Čekoslovakija, Rumunija, Lenkija, Albanija, Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva pradėjo švęsti nacionalines nepriklausomybės šventes. Šios šventės, pasak Scotto Hughes’o Myerly ir Tamaros L. Hunt, turėjo ypatingą reikšmę formuojantis nacionalinėms bendruomenėms [34, 198], todėl mūsų analizė apims ne tik religines, bet ir sekuliarias šventes.

Visuomenę sudaro įvairaus amžiaus žmonės. Pastaruoju metu humanitariniai ir socialiniai mokslai vis daugiau dėmesio skiria jaunimo kultūrai tyrinėti. Įvairių disciplinų atstovų tyrimus jungia sociokultūriniai jaunystės laikotarpio ypatumai, kurie yra glaudžiai susiję su globalia vertybių perteikimo iš kartos į kartą problema. Paaugliai ir jaunimas yra veiklūs dvasinių ir materialinių vertybių vartotojai, o jų sąmonė tampa atvira visų kultūros formų įvairovei [2, 40]. Pastebėta, kad šis amžiaus tarpsnis svarbus etninio tapatumo formavimuisi ir perdavimui [38, 61–80]. Etninio ir tautinio tapatumo formavimas buvo ypač reikšmingas tautinio atgimimo metais ir kuriantis Lietuvos Respublikai (1918–1940). Analizuojant kaimiškas vietoves, kuriose gyveno absoliuti dauguma lietuvių, pastebėta ypatinga laisvalaikio (vieši vakarėliai, gegužinės) ir šventinių (kalendorinių švenčių, Vasario 16-osios) pasilinksminimų reikšmė formuojant jaunuomenės patriotizmą ir ugdant meilę Lietuvai. Juos organizavo jaunimo ir suaugusiųjų organizacijos, mokykla. Jau gana plačiai buvo nagrinėtos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių kaimo jaunimo šventės ir laisvalaikis, tačiau nebuvo išsamesnių jų sąsajos su etniniu tapatumu tyrimų, nebuvo analizuojama ir miesto situacija.

Straipsnyje, remiantis istorinio, lyginamojo ir interpretacinių metodų teikiamomis galimybėmis, siekiama atskleisti laisvalaikio ir krikščioniškų bei tautinių švenčių sąsajas su jaunimo etniniu tapatumu formuojant lietuvių etninę kultūrinę erdvę Vilniaus ir Punsko-Seinų kraštuose XIX a. pabaigoje ir XX amžiuje. Analizuojamos lietuvių etnografinės žemės ar tuo metu okupuotos dabartinės Lietuvos teritorijoje esančios žemės, nepriklausiusios Lietuvos Respublikai. Siekiant šio tikslo keliami uždaviniai: atskleisti etninės kultūros erdvės sampratą ir jos formavimo galimybes, išanalizuoti lietuvius telkusio laisvalaikio ypatumus, atskleisti etniškumo raišką religinių švenčių papročiuose ir išanalizuoti tautinių švenčių ritualus. Straipsnis paremtas 1988–2012 m. autoriaus lauko tyrimų, vykdytų Lietuvoje, Punsko ir Seinų (Lenkija), Pelesos ir Gervėčių (Baltarusija) apylinkėse, medžiaga, kitais archyviniais ir publikuotais šaltiniais bei tyrinėjimais.

Šventės ir etniškumo sąsajoms etnologai skyrė mažai dėmesio. „Lietuviškos“ šventės dažniausiai fiksuotos tyrinėjant lietuvių etninę teritoriją už dabartinės Lietuvos ribų. 1993 m. etnologo Juozo Kudirkos publikuotas tyrimas Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos [21] apėmė Lietuvos, Mažosios Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos lietuvių realijas, tačiau šventės etniniam savitumui apibūdinti buvo skirtas tik puslapis [21, 292]. Kur kas daugiau dėmesio tam skyrė vėlesniame leidinyje Lietuviškos Kūčios, kuriame yra nemažas skyrius apie konfesines ir tautines šios šventės ypatybes [22, 19–42]. Norėdamas atskleisti papročių tautines ypatybes, jis siekė išskirti krikščioniškos ir ikikrikščioniškos kilmės elementus, atskleisti senuosius kultūrinius sluoksnius [22, 19]. Tokia analizė leido fiksuoti daugiau analogijų su Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusiose teritorijose ir kitose kaimyninėse šalyse gyvavusiais papročiais. Tiesa, prieita išvada, kad lietuviškų Kūčių diena nuo kaimyninių tautų skyrėsi asketiškumu ir elgesio santūrumu [22, 42]. Tam tikrų etninių ypatybių įžvelgta ir stambiausiame kalendoriniams papročiams ir liaudiškojo pamaldumo raiškai skirtame 2009 m. publikuotame Jono Mardosos darbe Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos. Liaudiškojo pamaldumo raiška XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje [28]. Čia tiriamoji teritorija traktuojama kaip savitas etnokultūrinis regionas, o XIX a. pabaigoje susiklosčiusi nauja etnopolitinė situacija netapo ženklesniu verbų funkcionavimą diferencijuojančiu veiksniu [29, 304]. Užgavėnes nagrinėjusi Lina Laurinavičiūtė-Petrošienė pažymėjo, kad „lietuvių baliumi“, arba „lietuvių vakaru“, XX a. 4–5 dešimtmečiais vadinti neseniai atgautame Klaipėdos krašte pradėti rengti šventiniai Užgavėnių renginiai [25, 167].

Pirmas stambus etninio tapatumo bei kalendorinių ir tautinių švenčių sąsajų tyrimas publikuotas tik prieš kelerius metus. Vilniaus lietuvių, lenkų ir rusų šeimose švenčiamų švenčių etnines ypatybes (12 svarbiausių švenčių išnagrinėta remiantis 2012–2013 m. etnografinio tyrimo medžiaga) monografijoje Šventės šiuolaikinėje vilniečių šeimoje išskyrė Rasa Paukštytė-Šaknienė, Jonas Mardosa, Žilvytis Šaknys ir Irma Šidiškienė. Tyrimas atskleidė skirtingų tautybių žmonių švenčiamų tiek religinių, tiek ir pasaulietinių švenčių skirtumus [35].

Tam tikri tyrimai šia linkme buvo atlikti ir straipsnio autoriaus. XX a. 3 dešimtmečio – XXI a. pradžios Punsko apylinkių papročių analizė rodo, kad dauguma kalendorinių papročių yra glaudžiai susiję su krikščioniškąja kultūra ir retai pasižymi etniškumu. Papročio „lietuviškumas“ ar „lenkiškumas“ tėra tik stereotipinė paribio vietovėse gyvenančių žmonių suformuota charakteristika, padedanti tapatintis su viena ar kita etnine grupe [56, 155–172]. Kita vertus, autoriaus XIX a. pabaigos – XXI a. pradžios Užgavėnių tyrimai liudija, kad ta pati šventė tam tikromis aplinkybėmis gali įgyti skirtingą prasmę – kaimo, miesto, religinės, sekuliarios ir netgi lietuviškos šventės pavidalą. Lietuviška ji tampa už Lietuvos ribų funkcionuojančių lietuvių bendruomenių dėka [58, 83–107]. 1918–1940 m. valstybės (tautos) švenčių analizė Lietuvoje ir lietuvių etninėse žemėse atskleidė, kad Vilniaus ir Seinų-Suvalkų kraštuose buvo išskiriama tik Vasario 16-oji, jos svarba šių vietovių jaunimui pranoko Nepriklausomoje Lietuvoje šventei teikiamą svarbą [59, 129–154].

Laisvalaikio sąsajos su etniniu tapatumu etnologiniu požiūriu dar nėra plačiau nagrinėtos. Tai ir paskatino atlikti šį tyrimą.

KELI ETNINĖS KULTŪRINĖS ERDVĖS FORMAVIMO BŪDAI

Etninės kultūrinės erdvės suformavimą galima pailiustruoti keliais pavyzdžiais. XIX a. pabaigoje prasidėjęs lietuvių tautinis atgimimas buvo paremtas praeities idealizavimu. Susidarius tam tikroms aplinkybėms, susiformavo poreikis „atgaivinti” senuosius „lietuviškus“, kitaip tariant „pagoniškus“, ritualus ir šventes. Evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįstančioje Mažojoje Lietuvoje tam labiausiai tiko dar XIX a. pabaigoje čia plačiai švenčiamos Joninės. Joms švęsti buvo parinkta ir tinkama vieta – Rambyno kalnas, ant kurio praeityje buvo atliekamos pagoniškos apeigos ir kūrenama šventoji ugnis [57, 138]. Martynas Jankus ir kiti Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjai sumanė atgaivinti kai kuriuos lietuviškus papročius. 1884 m. Joninių išvakarėse ant Rambyno kalno buvo sukurtas didingas Joninių laužas, parengta programa, kurioje buvo ne tik vaidila su vaidilutėmis, bet ir sakomos prakalbos, skatinančios „ištverti savo tautinėse aspiracijose, nepalūžti dvasia ir išlikti lietuviais“ [1, 112]. Šventė tapo tradicine. 1896 m. dalis Rambyno kalno buvo išpirkta lietuvių veikėjų. Buvusi privati valda tapo lietuvių viešiems renginiams skirta teritorija. Buvo numatyta lietuvių poreikiams išpirkti ir likusią kalno dalį [46]. Vienas iš to kalno išpirkimo motyvų buvo vieta restoracijai (restoranui), kur lietuviai galėtų išgerti alaus ir sukaupti lėšų tautinėms reikmėms. Taigi šventė buvo siejama ir su laisvalaikiu, o „lietuviškas“ kalnas turėjo tapti lietuvių laisvalaikio bei pramogų vieta ir nešventiniu laikotarpiu, priklausanti visiems lietuviams (kaip rašoma spaudoje: „prigulės visiems lietuviams“) [4, 379]. Etninė kultūrinė erdvė sukuriama teisinėmis priemonėmis – ją nuperkant. Vilniuje panašų reiškinį galime įžvelgti ir neįgyvendintoje Tautos namų idėjoje [14, 82–89]. Savotišku lietuvių klubu XX a. pradžioje tapo P. Vileišio suremontuota Šv. Mikalojaus bažnyčia [15, 17].

Kita vertus, etninė kultūrinė erdvė gali būti formuojama ir kitais būdais. Šventiniai renginiai gali ne tik išsaugoti etninį tapatumą paribio ar emigrantų bendruomenėse, bet ir įtvirtinti svetimą ideologiją okupuotuose kraštuose. Vienas iš tokių, atrodytų, nekaltų simbolių – Rusijos miestuose paplitę ledo kalneliai. 1863 m. jie buvo įrengti ir Vilniaus širdyje – Katedros aikštėje. Pateikiame Vytauto Petronio verstą tekstą iš 1868 m. Vilenkij vestnik:

„Ledo kalneliai – tikrai rusiškas paprotys, iš karto patikęs vilniečiams, nepaisant religinės ar tautinės jų priklausomybės. Šliuožimas nuo kalnelių sudomino tiek lenkus, tiek vokiečius ir net žydus, todėl nenuostabu, kad artėjant pokalėdiniam laikui, ypač Užgavėnėms, žmonės pradeda teirautis, ar jau pastatyti ledo kalneliai, supynės ir kitos liaudies linksmybėms skirtos pramogos. Vadinasi, vietiniai gyventojai pradeda susitapatinti su mūsų papročiais ir tradicijomis, kuo negalima nesidžiaugti. Tokios pergalės – pigiausios, bet tuo pat metu ir patvariausios. Jos lėtai įsiskverbia į priešo širdį, nepastebimai ir tuo pat metu giliai. Pabandykite dabar nepastatyti ledo kalnelių Užgavėnėms ar sūpynių pokalėdiniam laikui ir didžioji dauguma vilniečių pajus, lyg kažkas iš jų buvo atimta. „Kaip čia Užgavėnės be kalnelių ir šventinė savaitė be sūpuoklių?“ – paklaus ne vienas tikras vilnietis, kuris prieš penkerius metus net nežinojo apie mūsų liaudies pasilinksminimus“ [37, 132] (5).

Etninės kultūrinės erdvės „užvaldymas“ apeliuojant į vaikų ir priaugančio jaunimo jausmus žinomas ir vėliau. Vilnių okupavus lenkams, bandyta koreguoti netgi vaikiškas šventes. Maria Znamierowska-Prüfferowa pripažino, kad per šventą Mikalojų „dėl kai kurių Lenkijos regionų įtakos nešamos dovanos vaikams tą dieną slepiamos įvairiose kertelėse“ [65, 140–141]. Vilniaus apylinkėse šis paprotys anksčiau nebuvo žinomas. Daug dėmesio vaikams skirta ir sovietmečiu sureikšminant Naujųjų metų šventę, rengiant naujametines (ne kalėdines) elglutes, populiarinant rusų liaudies pasakų herojus Senį šaltį (Дед мороз) ir Snieguolę (Снегурочка) [42, 106, 114–115; 36, 24]. Kita vertus, XX a. pradžioje Vilniuje ir Vilniaus krašte rengiamos „eglutės“ / vakarėliai buvo populiari ir lietuvių kalbos, etninės kultūros, lietuviškos savimonės diegimo vaikams ir mokiniams forma [plg. 7, 7–11].

Taigi abiem atvejais matome švenčių ir laisvalaikio „etnizaciją“, siekius tiesiogiai ar aplinkiniais būdais „nusipirkti“ vietą etninei kultūrinei erdvei, kad lietuvis, rusas, lenkas galėtų pasijusti kaip namie, bendraudamas savo etninėje kultūrinėje terpėje. Kita vertus, ne visada tokia erdvė buvo formuojama viešai. Carinės Rusijos ar Lenkijos okupacinė valdžia dažniausiai nebuvo palanki lietuvių etninės kultūrinės erdvės formavimui laisvalaikio ar švenčių metu, tad buvo baudžiamos netgi menkiausios lietuviško nacionalizmo apraiškos. Kalbėdami apie lietuvių etninės kultūrinės erdvės konstravimą turėtume pradėti nuo „lietuviško laisvalaikio“, kuris XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje (kai kur ir vėlesniais laikais) buvo siejamas su viešais vakarais. Jų atveju nebuvo formuojama pastovi geografinė vieta etninei kultūrinei erdvei, ji keitėsi ir priklausė nuo situacijos.

„LIETUVIŠKAS“ LAISVALAIKIS

Aprašydamas pirmuosius lietuviškus vaidinimus Vilniuje XX a. pradžioje, Julius Būtėnas pateikė tokią citatą:

„Į tuos slaptus vaidinimus ne bet kas galėdavo pakliūti – įsileidžiant žiūrovus buvo didžiausias atsargumas. Antai, Jonas Strazdas pasakoja, kad jam, 15 metų bernaičiui, atvykus su tėvu į pastarąjį vakarą [1901 m. – Ž. Š.], reikėję prisiekti. Pati Vileišienė atidariusi duris ir čia pat liepusi atsiklaupti, sudėjus rankas prisiekti, kad niekam nepasakos, ką tuose namuose bus matęs, girdėjęs ar sutikęs... Po tokios ceremonijos jo, neseniai į Vilnių patekusio, nuotaika buvo kaip prie pirmos Komunijos, ir tas įspūdis ilgam išlikęs“ [9, 8].

Tokį įspūdį paaugliui suformavo lietuvių kalba vaidintas vaidinimas, kuriame tarp aktorių buvo pats Antanas Smetona, o vėliau susikūrus „Vilniaus lietuvių šelpimosi draugovei“, pasak J. Būtėno, prie jos susibūrusią vaidintojų kuopelę sudarė „judriausias lietuvių jaunimo elementas“ [9, 9]. Kaip pažymėjo J. Būtėnas, „Vilniuje telkėsi kultūrinis lietuvių gyvenimas. Iš čia į etnografinę Lietuvą, į visus kampus, kur tik buvo kiek žymesnis lietuvių skaičius, spinduliavo Vilniaus šviesa“ [9, 100]. Petras Vitkauskas rašė: „Jeigu prieš karą teatras labiau tenkinosi miesto ar miestelio scena, tai pokario teatras išsiskleidė pačiuose tolimiausiuose Vilnijos (6) ir Suvalkijos (7) kampeliuose. Jei prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviško teatro aktorius buvo miestelėnas, tik retkarčiais miestelio ar kaimo inteligentas, tai tarpukaryje teatre vyravo kaimiečiai bei kaimo šviesuoliai...“ [61, 7].

Nuo 1905 m. vaidinimai buvo rodomi visose Lietuvos gubernijose [61, 5]. Plėtėsi jų geografija, kartu ir repertuaro poreikis. 1900–1910 m. buvo vaidinama 20 lietuvių autorių 55 originalios lietuviškos pjesės [39, 12]. Labai populiarūs lietuviški vakarai buvo ir po 1918 m., tačiau išsiskyrė jų mastas ir svarba Vilniaus ir ypač Seinų-Suvalkų krašte – lietuvių etninėse žemėse. Ypač sparčiai šie vakarėliai su vaidinimais plito Švenčionių ir Vilniaus-Trakų apskrityse: 1921 m. čia surengta atitinkamai 18 ir 1 vakarėlis, 1926 m. – 47 ir 10, o 1930 m. 134 ir 38 vakarėliai [64, 316] (8). Punsko-Seinų krašte 1919 m. tokie vakarai buvo uždrausti, lietuviško vaidinimo reikėjo laukti net iki 1927 metų. Vaidinimų pikas buvo 1934 m. – maždaug 55–67 vaidinimai, po 1936 m. jie beveik nebuvo rengiami, ne mažiau kaip 57 prašymai juos rengti buvo atmesti [61, 27, 87]. Vakarų rengėjai susidurdavo ir su Lenkijos administracijos suvaržymais, draudžiančiais vaidinti klojimuose. 1926 ar 1927 m. vaidinimai klojime dėl formalios priežasties – gaisro pavojaus – buvo uždrausti. Taip pat buvo draudžiami vaidinimai po atviru dangumi [61, 8–9]. Tiesa, įstatymai neretai būdavo apeinami.

Lietuvių etninę kultūrinę erdvę formavo ne tik vaidinimo parengimas ir peržiūra, kita lietuviška kultūrinė programa, bendravimas su lietuviais, tačiau ir renginio dekoracija. Pasak P. Vitkausko, scena puošta beveik visur vienodai ar panašiai: tautinėmis vėliavomis, vytimi, Basanavičiaus portretu, o vėliau Vytauto Didžiojo ar Šv. Kazimiero paveikslais [61, 9]. Viena įtakingiausių Vilniaus krašto kultūros ir švietimo organizacijų buvo 1925 m. spalio 5 d. įsteigta Lietuvių šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti [62, 21]. Ši organizacija garsėjo viešųjų vakarų su vaidinimais organizavimu; pasak P. Vitkausko, vaidinimai Punsko-Seinų krašto kaimuose statomi ir šiomis dienomis [62, 61].

„Vaidinimus dažniausiai ruošė jaunimas. Užuot kortavęs ar sėdėjęs be užsiėmimo, jis vakarais rinkdavosi į repeticijas ir čia prasmingai praleisdavo laiką. Jaunimas viską darė savo jėgomis, nereikėjo jam specialaus pasiruošimo ar profesionalų pagalbos. Patys darė ir sceną. Kaimai varžėsi, kuris geriau, greičiau ir įdomiau pastatys vaidinimą. Vaidinti, deklamuoti ar dainuoti chore buvo didelė garbė. Pasirodymo pabaigoje giedodavo Lietuvos himną (9). Po to vykdavo šokiai“ [62, 61–62]. Šv. Kazimiero draugijos skyrių nariai taip pat organizuodavo susirinkimus, kuriuose dažniausiai patys mėgino skaityti referatus, deklamuoti, mokėsi dainų ir žaidimų. 1934 m. buvo surengti net 807 susirinkimai su paskaitomis. Skyriai dažnai turėdavo ir savo knygynėlius. 1934 m. apie 300 skyrių turėjo savo knygynėlius, kuriuose buvo apie 48 000 knygų [18, 225].

Tiesa, neretai ir paprasti jaunimo susirinkimai, kuriuose mokytasi lietuviškų dainų ir žaidimų, buvo draudžiami ir net už juos baudžiama. Kaip pažymėjo Juozas Maceika, Lenkijos įstatymai nedraudė pažįstamų žmonių arba kaimynų sueigų, o minėtas jaunimo sueigas vadindavo „nelegaliais susirinkimais“. 1931 m. už dalyvavimą tokiame pasisėdėjime Lazūnų kaime J. Maceikai teko bylinėtis teisme [26, 120]. Buvo ribojamas ir skaityklų darbas. Nors 1932–1936 m. „Ryto“ draugijos skaityklų skaičius Vilniaus krašte sparčiai gausėjo ir jos dažnai virsdavo net nelegaliomis kaimo mokyklomis, buvo draudžiama platesnė kultūrinė veikla – statyti spektaklius ar skaityti paskaitas [31, 17]. Lenkijos administracija draudė ir išpopuliarėjusias lietuviškų kaimų, valsčių, parapijų sporto varžybas (tarp lietuvių buvo populiarus krepšinis, tinklinis, organizuojamos bėgimo varžybos). Planuotas lietuvių sporto renginys Vilniuje buvo uždraustas, o organizatorius Pranas Žižmaras buvo nubaustas keturių dienų areštu [27, 233] (10).

Be abejo, „lietuviško“ laisvalaikio organizavimas turėjo didžiulę reikšmę tautinio tapatumo formavimui. Tai buvo ir savotiška rezistencija. Kita vertus, lietuviški renginiai skatino bendrauti lietuvių jaunimą ir plėtė teorines galimybes sukurti lietuviškas šeimas. Jaunimo organizacijų renginiai jaunimo pramogas darė kultūringesnes: vakarėliuose nebūdavo girtų, šokių metu patalpoje nerūkydavo, šokdavo nusiėmę kepures, neužgauliodavo merginų. Šv. Kazimiero draugijos aktyvistas, 1929 m. atvykęs į Radzdiučius (Punsko apylinkės), pasakojo: „Radziučiuose [vaikinas merginą] pakviesdavo šokti pamojęs pirštu, bėgdavo iš karto po tris mergas. Vaikinas [vieną] iš jų išsirinkdavo. Pašokęs pakeldavo sijoną ir plekštelėdavo per užpakalį. Įsikišus Šv. Kazimiero draugijai tai baigėsi.“ Pasak jo, didžiausią darbą atliko jaunimas, studijavęs Vilniaus gimnazijoje, amatų mokykloje. Vasarą atostogų metu jie steigė Šv. Kazimiero draugijos skyrius, mokė vaidinimų [LIIBR, f. 73, b. 1318, l. 245–246]. Panašią reikšmę kultūriniai renginiai turėjo ir Vilniaus krašte. Korespondentas iš Datinėnų (Švenčionių par.) nurodė, kad 1928 m. sausio 6 d. po šiame kaime surengto vaidinimo šokiuose jau buvo mažiau kepurėto jaunimo, o apžvalgos pabaigoje jausmingai rašė: „Ot ką daro šventas Kazimieras! [Šv. Kazimiero draugija – Ž. Š.] Ar neverta rašytis?“ [20, 21].

Lietuviško laisvalaikio formavimas buvo problemiškas. Netgi paprastam vakarėliui reikėjo gauti pasienio tarnybos leidimą, o vakarėliui su vaidinimu – apskrities viršininko leidimą. Spektakliai buvo cenzūruojami. Tačiau neretai rodydavo visai kitą vaidinimą, svarbiausia, kad sutaptų vaidinimo veiksmų skaičius. Pasak amžininko iš Punsko apylinkių: „Visi žiūrovai žinojo, kad vaidina ne tą spektaklį, ir niekas neįskundė“ [LIIBR, f. 73, b. 1318, l. 246]. Taigi spektaklis formavo ir lietuvių žiūrovų etninio solidarumo jausmus.

Kita vertus, vieši vakarai (Pietų Lietuvoje dar vadinti lošimais) buvo viena iš nedaugelio progų Pietų ir Rytų Lietuvos (ir rytinių bei pietinių lietuvių etninių žemių) kaimo merginoms pabendrauti su tolimesnių kaimų jaunimu, nes jų kelionė į kito kaimo paprastą vakarėlį nebuvo toleruojama. Anksčiau tokią galimybę sudarydavo tik pasilinksminimai po atlaidų. XX a. pradžioje tokiomis progomis buvo ir gegužinės, tačiau Lenkijos okupuotose Lietuvos dalyse ir greta esančioje lietuvių etninėje teritorijoje bet kokie jaunimo pasilinksminimai atviroje erdvėje nebuvo toleruojami arba rengiami labai retai. Mažiau jaunimo susiburdavo ir į paprastus vakarėlius vasaros metu, nes Vilniaus ir Seinų-Suvalkų kraštuose buvo galima šokti tik pirkioje ar kitoje patalpoje. Buvo svarbus ir kultūrinės programos rengimas bei jos stebėjimas. Dalis pelno, gauto už bilietus, buvo panaudojama lietuvių bendruomenės stiprinimui [49, 144]. Analizuodami kaimo jaunimo laisvalaikį galime įžvelgti ir skirtingų tautybių jaunimo konfliktus paprastose kaimo ar miestelio vakaruškose. 1918–1940 m. jaunimo etninės ir konfesinės tolerancijos tyrimo duomenimis, dauguma Pietryčių Lietuvos gyventojų minėjo skirtingų tautybių jaunimo konfliktus. Pavyzdžiui, Gėlūnų kaime (Šalčininkų r.) 1926 m. gimusio vyro teigimu, į jų kaimą pašokti ateidavo lenkaitės, tačiau atėjus lenkų vaikinams, kildavo muštynės, pirkiose net krosnis išardydavo [LIIBR, f. 73, b. 1325, l. 87–88]. Poškonių k. (Šalčininkų r.) 1907 m. gimusios pateikėjos žodžiais, daugiausia lietuviai ir lenkai mušdavosi per vestuvių pasilinksminimus [LIIBR, f. 73, b. 1325, l. 89]. Kai kada muštynės įgydavo politinį atspalvį, pavyzdžiui, Giraičių kaimo lietuvių (Varėnos r.) jaunimas susimušdavo su Valkininkų lenkų jaunimu ir netgi kareiviais, konfliktai kildavo ir vestuvių pasilinksminimuose [53, 149, 153]. Panašių situacijų galime rasti ir už dabartinės Lietuvos ribų. Pavyzdžiui, pasak 1917 m. gimusios moters iš Ramoškonių (prie Pelesos, dabar Baltarusija), buvo griežtas susiskirstymas tarp lenkų ir lietuvių jaunimo. Vaikinai ir merginas perspėdavo, kad neitų su lenkais šokti. Neretai tarp jų kildavo muštynės [LIIBR, f. 73, b. 1381, l. 81–82]; Pelesoje 1920 m. gim. vyro teigimu, mušdavosi kaimas prieš kaimą, su gudų kaimais mušdavosi ir dėl tautinės nesantaikos [LIIBR, f. 73, b. 1446, l. 15–16]. Taigi Pietryčių Lietuvoje ir greta esančioje lietuvių etninėje teritorijoje laisvalaikis turėjo ryškesnių etninių bruožų, lietuviai ir lenkai buvo linkę atsiriboti vieni nuo kitų. Kita vertus, tiriamoje teritorijoje XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje dažni kaimų konfliktai nebūtinai buvo susiję su jaunimo etnine priklausomybe. Dažniausiai mušdavosi vieno kaimo jaunimas su į vakarėlius atvykusiu kitų kaimų jaunimu. Pradėjus rengti vakarėlius su vaidinimais, šokiai po jų būdavo vieši, suburiantys daugiausia skirtingų kaimų lietuvių jaunimą, ir konfliktai vykdavo retai. Tokia kultūrinė aplinka savaime formavo etninio tapatumo jausmus. Svarbi jaunimo laisvalaikio forma buvo ir pramogos kalendorinių švenčių metu.

KRIKŠČIONIŠKOS ŠVENTĖS IR ETNIŠKUMAS

Krikščioniškos šventės prigimtis yra internacionali. Daugeliu atvejų religinė šventės dalis yra tarptautinė ir globali, neįtelpanti į tautinio paveldo rėmus. Tautiniu paveldu gali būti tą šventę supantys ir įprasminantys simboliai, šventinė aplinka, liaudiški papročiai ir pramogos. Religiniai simboliai apeigose ir papročiuose įgauna konkrečios tautos kultūros suteiktus pavidalus ir prasmes [28, 62]. Per pastaruosius jie gali įgyti etninį savitumą ir jį išlaikyti daugiaetninėje aplinkoje ir netgi monoetninės kultūros perspektyvoje. Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąraše įtrauktos lietuviškos Kūčios, Dainų ir šokių šventės, Kurtuvėnų Užgavėnės, Kryžiaus dienos Griškabūdyje [40]. Tai rodo Lietuvos ar atskirų Lietuvos vietovių švenčių, tiksliau – liaudiškų tų švenčių papročių, sureikšminimą tarptautiniu lygmeniu. Tačiau daugelis jų neturi tiesioginių sąsajų su etniškumu. Jos gali būti suvokiamos kaip iš kartos į kartą perduodama tradicija, žyminti kitokius negu kaimyninių kraštų švenčių papročius. Svarbi ir kalba, kuria per šventes kalbama, dainuojama, sakomi apeiginiai tekstai. Kaip pažymėjo XX a. I pusės Vilniaus šventes aprašiusi Maria Znamierowska-Prüfferowa: „Lietuvių katalikų apeiginiai metai buvo panašūs kaip mūsų [lenkų – Ž. Š.], nors nuspalvinti kitos kalbos tradicijos, kitų įtakų. Lietuviai dažniausiai rinkdavosi Šv. Mikalojaus bažnyčioje, o savo mirusiuosius laidodavo visose katalikų kapinėse“ [65, 212]. Taigi lietuviška šventė turėjo turėti kažką išskirtinio, ką galėtų priešpriešinti tą pačią tikybą išpažįstančių kitų tautų šventėms.

Kaip matėme analizuodami Rambyno Joninių atvejį, krikščioniškai šventei „etnizuoti“ pasitelkiami „pagoniški“, iš principo krikščioniškai kultūrai svetimi, simboliai. Panašią situaciją galima stebėti XX a. pradžios Vilniuje. Čia buvo populiarios biblinį siužetą vaizduojančios Trijų karalių eisenos. Karalius turėjo lenkai, gudai, ukrainiečiai. Buvo ir lietuviška karalių grupė. Lietuvių karalių grupė buvo gausiausia: be trijų karalių, ją sudarė trys palydovai, piemenėlis, angelas, o 1905 m. ir Krivių krivis. Persirengėliai lankydavo lietuvių šeimas. 1905 m. per klaidą (turėjo būti lenkų grupė) lietuviški karaliai buvo pristatyti į tautų vakarą viešoje Vilniaus salėje [9, 10–11]. Vaidilučių kostiumai (t. y. papuošalai jiems) minėti ir per tradicinį katalikiškos Šv. Zitos draugijos vakarą Vilniuje Užgavėnių metu [3, 183]. Kita vertus, kaip pažymėjo L. Laurinavičiūtė-Petrošienė 1910 m. pranešime apie lietuvių dailės draugijos „Rūta“ vykusį kaukių maskaradą, akcentuota, kad kaukių jame buvo nedaug, o lietuviškų apdarų iš viso nebuvę. Raginta, kad „Rūtos“ renginiai įgytų „lietuvišką veidą“ [25, 155]. Taigi krikščioniškoms šventėms buvo siekiama suteikti „lietuvišką“ specifiką. Didesniuose kaimuose ir miesteliuose vieši vakarėliai neretai buvo rengiami ir per didžiąsias metų šventes. Vilniaus krašte buvo populiarūs Kalėdų, Naujųjų metų, Užgavėnių, Velykų vakarėliai. Dažnai šių susiėjimų kultūrinė programa buvo siejama su tos šventės simbolika: puošiamos kalėdinės eglutės, renkamas gražiausias margutis, scenoje siausdavo Užgavėnių persirengėliai [50, 29]. Punsko ir Seinų apylinkėse pats pirmasis vaidinimas buvo surengtas 1907 m. Velykų trečią dieną Vilkapėdžiuose [61, 15], 1917 m. Seinų mokykloje vaidinimas buvo surengtas Kalėdų antrąją dieną: „Po vaidinimo mokiniai – jauni artistai – gražiai pažaidė prie papuoštos eglutės, padeklamavo šventines eiles ir sudainavo kelias tautines dainas“ [61, 25]. Labai buvo populiarūs Naujųjų metų ir Trijų karalių dieną rengiami vakarai [61, 45, 46, 61, 71]. Matyt, lietuvių sambūriai per didžiausias metų šventes, giedamas himnas ir lietuviška simbolika vakaro dekoracijose buvo svarbūs tautinio auklėjimo veiksniai. Kita vertus, išskirtini buvo ir neorganizuoti jaunimo šventiniai vakarėliai su suneštinėmis vaišėmis per Kalėdas ir Velykas [54, 88–89]. Dalis lietuvių kartu sutikdavo ir Naujuosius metus. Įdomus Prano Bieliausko 1917 m. Naujųjų metų sutikimo aprašymas.

„Valgykloje mokytojai, kunigai ir kiti inteligentai. Pašoka, padainuoja, fortepionu groja. J. Talmontas pasako keletą tai progai pritaikytų eilių, monologų, pašiepiančius po svetimus užkampius slankiojančius inteligentus. Dvyliktą valandą išmušus nuskambėjo valio. Kits kitą sveikiname ir linkime laimingų kitų metų. Pasodinę ant kėdės dr. Joną Basanavičių keletą kartų metame palubėn“ [7, 64].

Tai rodo dar vieną „lietuviškos šventės“ formavimo būdą. Vėlesniais laikais Vilniaus ir Punsko-Seinų vaikų ir jaunimo šventiniai renginiai neapsieidavo be Jono Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo, Antano Smetonos ir kitų lietuvių tautos didvyrių portretų, apipavidalinančių tautiškai sakralią aplinką ir formuojančių lietuvių etninę kultūrinę erdvę.

Kaip jau minėjome, etninis tapatumas susijęs ir su kalba. Pelesos apylinkėse straipsnio autorius fiksavo, kad dar prieš Antrąjį pasaulinį karą gegužines pamaldas rengdavo dviejose vietose – atskirai lietuviai ir lenkai [52, 319]. Taigi buvo kuriamos dvi etninės kultūrinės erdvės. Kita vertus, per šventę vartojama kalba galėjo turėti atvirkštinį poveikį. Velykinio sodybų lankymo metu jauni nevedę vyrai giedojo šventą giesmę šeimininkams ir specialią giesmelę zaklėtunką arba lalynką vyriausiai netekėjusiai, vėliau ir kitoms šeimos merginoms (lalavimo paprotys). Per 2011 ir 2012 metų ekspedicijas Gervėčių apylinkėse teko patirti įdomų reiškinį. 1932 m. gimusi moteris iš Girių paminėjo, kad „Aleliuja“ sodybos šeimininkams giedojo dar lietuviškai, o zaklėtunkas mergoms – jau baltarusiškai. Giriose šis procesas prasidėjo XX a. pradžioje. Pateikėja iš Mockų taip pat teigė, kad „lietuviškų lalynkų jau nebuvo“, lenkiškai merginoms giedojo ir Gervėčiuose. Tą patvirtina ir 1970 m. tyrimai. 1892 m. Giriose gimęs ir augęs pateikėjas nurodė, kad jo jaunystėje merginoms dainuodavo jau lenkiškai. Taigi XX a. viduryje jaunimas apeigines lalautojų dainas dainavo baltarusiškai ar lenkiškai, nors giesmes giedojo lietuviškai. Tai rodo, kad tikėdamiesi geresnės „komercinės sėkmės“ vaikinai giedojo skirtingomis kalbomis, gal su tėvais ir vyresniais žmonėmis dažniausiai kalbėjo lietuviškai, o tarp bendraamžių – lenkiškai ar baltarusiškai. Tai patvirtintų M. Castellso mintis, kad kalba gali būti nematoma siena, kuria tautos atsiskiria nuo kitų, bet ji ne tokia griežta kaip teritoriškumas ir ne tokia išskirianti kaip etniškumas [10, 67]. Istorikas Johnas Gillis, rašydamas dviejų šimtmečių jaunimo istoriją, ikiindustrinės Europos jaunimą įvardijo kaip panašų į šeimą ir broliją (like a family and a fraternity) [13, 1–36]. Taigi priklausydami skirtingoms šeimoms kiekvienoje vartojo skirtingas kalbas. Sparti etninė asimiliacija šiame krašte vyko tuo atveju, jei jaunuoliai nevykdavo mokytis į Lietuvą.

Kitokia padėtis susiklostė Punsko apylinkėse, kur iki šių dienų išliko stipri lietuvių bendruomenė. Šių dienų švenčių tyrimas šiame krašte rodo, kad „lietuviška“ šventė lietuvių bendruomenėje gali būti nesunkiai sukuriama. Nuo 1967 m. per Žolines Punske daromi altorėlių tipo kūriniai – vainikai – suformavo Žolinės kaip „lietuviškos“ šventės stereotipus, nors ši diena Lenkijoje ne tik religinė šventė, bet ir valstybinė kariuomenės diena [55, 90; 56, 171; 32: 33; 47, 245; 60, 9] (11). Beje, lietuviškos lalavimo tradicijos čia išliko mažiau pakitusios negu Lietuvoje. Pastaruoju metu Lenkijoje paplitęs velykinis laistymasis (prieš karą jis buvo plačiai žinomas ir Lietuvoje, ir kitose Europos šalyse) šiame krašte buvo įvardijamas kaip lenkų paprotys [43, 16; 56, 167], tačiau „lietuviškiausia“ švente Punsko apylinkėse tampa Joninės, kurios Lietuvoje, skirtingai negu Lenkijoje, yra nedarbo diena ir kurių tradicijas punskiečiai sparčiai perima iš Lietuvos [55, 91].

Taigi krikščioniška šventė per atskirus simbolius gali įgyti etninį atspalvį, suburti ne tik jaunus emigrantus, bet ir daugelį kartų, sėsliai gyvenančius lietuvių etnografinių žemių gyventojus, suformuodama etninę kultūrinę erdvę. Kalendoriniai papročiai taip pat gali prisidėti prie etninės ir kultūrinės asimiliacijos procesų.

TAUTOS ŠVENTĖ IR RITUALŲ KŪRIMAS

Naujas galimybes formuojant etninę kultūrinę erdvę atvėrė tautinės šventės, žyminčios etninei tėvynei svarbius įvykius. Tai gali būti dažniausiai krikščioniško pagrindo neturinčios, su valstybės svarbiu įvykiu susijusios valstybinės šventės ar su krikščioniška data susieta šventė. Iš visų 1919–1940 m. švęstų valstybės švenčių buvo sureikšmintos keturios valstybės šventės: Nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo diena (vasario 16 d.), Steigiamojo Seimo susirinkimo diena (gegužės 15 d.), Žolinė (rugpjūčio 15 d.) ir Vytauto Didžiojo karūnavimo diena (rugsėjo 8 d.). Šios šventės išskirtinę svarbą įgydavo įvairiais laikotarpiais, o valdančiųjų struktūrų išskirta svarbiausia viena valstybės šventė buvo įvardijama Tautos švente [59, 129–154]. Ir nors Tautos šventė išreiškė ne tik valstybės, bet ir lietuvių šventės idėją, Vilniaus krašte iš šių minėtų švenčių išskirtinis dėmesys buvo teikiamas Vasario 16-ajai [59, 147]. Straipsnio autoriaus 1988–1991 m. lauko tyrimų, apimančių XX a. 3–4 dešimtmečius, duomenimis, Utos (Varėnos r.) kaimo jaunimas slapta sueidavo pasišnekėti. Šiame kaime buvo madinga statyti trispalvius kryžius [LIIBR, f. 73, b. 1325, l. 75]. Girių kaimo (Baltarusija) jaunimas rinkdavosi į skaityklą, jei nebūdavo gavėnios, visi pašokdavo, padainuodavo [LIIBR, f. 73, b. 1319, l. 122]. Ramaškonių kaime skaitykloje irgi deklamuodavo, giedodavo himną, kai kada rengdavo vaidinimus, dalis jaunimo su arkliais važiuodavo į Vilnių (matyt, turima omenyje 1940 m. Vasario 16-oji): „Vasario 16 šventė, šokius darė. Jaunimas į Vilnių arkliais važiavo, kiti vietoj šventė. Daug deklamavo, giedojo himną. Kartu buvo ir suaugę. Darė vaidinimus, bet ne kiekvienais metais“ [LIIBR, f. 73, b. 1381, l. 83; plačiau 48, 12]. Kraštotyrininkas Antanas Bielinis labai išraiškingai aprašo Tverečiaus jaunimo nuotaikas:

„Mes kasmet labai iškilmingai atžymėdavom 16 Vasario dieną kaip mūsų tautos šventę. Tą dieną darydavo Tverečiuje Akademiją, kur vienas iš mokytojų skaitydavo paskaitą, o paskui būdavo ir meninė dalis. Tai tokioje meninėje dalyje ir pasirodydavo didesnių kaimų paruošti jaunimo chorai. Tokie minėjimai kai ateidavo, tai lietuviai bažnyčioje užpirkdavo iškilmingas mišias ir po mišių visi bažnyčioje sugiedodavo Lietuvos himną ir po to visi rinkdavosi į špitolę, kur dar būdavo paskaita ir meninė dalis. Tokiu būdu seniau lietuviai mūsų parapijoje labai iškilmingai pažymėdavo įžymesnes tautines dienas, tuo pademonstruodami savo organizuotumą ir tvirtą tautinį patriotizmą <...> per Vasario 16 mes keldavome lietuvišką vėliavą ir dar ją įtvirtindavome į medžių pakelėje viršūnes, lenkų pareigūnams prireikdavo ilgesnio laiko, kol tas vėliavas jie sugebėdavo nukrapštyti. O per tą laiką, mes gėrėdavomės jomis ir džiaugdavomės į jas žiūrėdami...“ [LIIBR, f. 73, b. 1077, l. 156–158].

Vasario 16-oji buvo švenčiama ne tik provincijoje. 1928 m. nepriklausomybės jubiliejus buvo paminėtas ir Vilniuje. Gedimino pilies bokšte iškabinta juodu kaspinu perrišta lietuviška trispalvė buvo taip stipriai pririšta, kad gaisrininkams buvo sunku ją nuimti [26, 145]. Neabejotina, kad jaunimas, švęsdamas lietuviškas šventes tam nepalankioje ir priešiškoje aplinkoje, ne tik parodydavo drąsą ir didvyriškumą, tačiau kartu išreikšdavo priešiškumą okupaciniam režimui, etninio tapatumo jausmus, suteikdavo puikią patriotiškumo pamoką apylinkės jaunuoliams. Į šį procesą galima pažvelgti ir kitaip. Vasario 16-osios šventimas itin nepalankioje tam aplinkoje, rizikuojant patirti valdančiųjų struktūrų sankcijas, formavo jaunų lietuvių socialinio solidarumo jausmus. Tokį didžiųjų švenčių metu būdingą išėjimą iš įprastos socialinės struktūros galima prilyginti ritualinei jaunimo elgsenai per Jonines, Užgavėnes, Naujuosius metus, kai buvo pažeidžiami kaimo ar miestelio bendruomenės interesai ir patiriama turtinė bei moralinė žala (pavyzdžiui, per Užgavėnes šeimininkę pasodinant ant žalių kiaušinių pintinės [16, 11], per Jonines užremiant duris, ištepant langus mėšlu, purvais, užkeliant vežimą, roges ar net arklį ant trobos stogo [12, 930–931], per Naujuosius metus sukeičiant miestelio įstaigų lentas, pavyzdžiui, batsiuvio ir vaistininko [51, 189]). Tiesa, minint Vasario 16-ąją žalą patirdavo okupacinės valdymo struktūros, o rizika būti nubaustam buvo dešimteriopai didesnė. Ta artimų draugų tautinė iniciacija skatino kasmet prisiminti tos dienos įvykius, tarp savo draugų pasijusti Nepriklausomoje Lietuvoje. Šio proceso tęsinį matome ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Pasak Juozapo Romualdo Bagušausko, per 50 sovietmečio metų nebuvo nė vieno atvejo, kad jaunimas Lietuvoje nepaminėtų Vasario 16-osios. Jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais Vasario 16-osios minėjimai tapo masine tautinio nusiteikimo demonstracija. Ištikimybę Vasario 16-osios idėjoms aktyviai demonstravo Lietuvos kariuomenės kariai ir moksleiviai, studentai ir inteligentija. Sunkiai prieinamose ir matomose vietose tą dieną plevėsuodavo tautinės vėliavos. Mokykloje buvo draskomi komjaunimo išleisti sienlaikraščiai, sovietinių veikėjų portretai, ant sienų piešiamos karikatūros, rašomi patriotiniai šūkiai, platinami atsišaukimai [5, 162]. Taigi trispalvės vėliavos iškėlimui 1920–1939 m. Vilniaus krašte (kaip ir sovietmečiu Lietuvoje), kuris buvo be galo svarbus to meto žmonėms, neretai buvo reikalingas ypatingas jaunimo pasišventimas ir sumanumas. Tuo galima paaiškinti ir tai, kad 1988–1995 m. lauko tyrimų metu apie Vasario 16-ąją autorius užrašė gerokai daugiau atsiminimų iš Vilniaus krašte 1920–1939 m. gyvenusių žmonių negu tų, kurie tuo metu gyveno Lietuvos Respublikoje ir galėjo nevaržomai tą šventę švęsti. Čia Tautos šventė, kaip ir kitose Europos valstybėse, buvo švenčiama su kariniu paradu, iškilmingomis kalbomis, padedant vainikus ant Tautos didvyrių kapų [34, 198]. Okupuotoje teritorijoje karinės galios demonstravimą Tautos šventės metu pakeičia partizaninio karo simbolika, pranykstanti panaikinus draudimus švęsti šią šventę. Vadinasi, etninė kultūrinė erdvė galėjo būti formuojama netgi jaunimui nesusibūrus, iš pašalių stebint trispalvę ar kitus lietuviškumo simbolius, dalijantis įspūdžiais apie neseniai įvykdytą žygdarbį. Taigi į ritualą galima žvelgti kaip į mediumą, integruojantį bendruomenę, ypač su konfliktu ir pokyčiu susijusiose situacijose [41, 145].

IŠVADOS

Analizuodami laisvalaikio ir švenčių sąsajas su jaunimo etniniu tapatumu, atkreipėme dėmesį į etninės kultūrinės erdvės formavimo procesus. Etninė kultūrinė erdvė gali būti formuojama ir okupuotoje teritorijoje bei kitai valstybei priklausančiose lietuvių etnografinėse žemėse. Straipsnyje pateikėme kelis pavyzdžius, kai etninė kultūrinė erdvė perkama įsigyjant praeityje garsų Rambyno kalną ar kuriama svetima siekiant primesti svetimos kultūros simbolius – „rusiškus“ Užgavėnių kalnelius, naujametinį Senelį šaltį ir Snieguolę ar „lenkišką“ vaikams dovanas nešantį šv. Mikalojų. Kita vertus, panašios priemonės (Kalėdų eglutės) buvo svarbus ir lietuviško etninio tapatumo formavimo veiksnys.

Panašią funkciją atliko ir lietuvių organizacijų inicijuojamas laisvalaikis. Tautiniu pagrindu formuojamas „lietuviškas“ laisvalaikis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo siejamas su kultūriniais renginiais – vaidinimais, deklamacijomis, koncertais (dažnai po jų šokiais jaunimui), rečiau – sportiniais renginiais. Bendravimas lietuviškoje aplinkoje, giedamas himnas ir lietuviška simbolika renginio dekoracijose buvo svarbus tautinio auklėjimo veiksnys. Kita vertus, XIX a. pabaigoje – XX a. 1–4 dešimtmečiais Vilniaus ir Seinų-Punsko kraštuose egzistavę valdančiųjų struktūrų apribojimai ar draudimai tik sustiprindavo jaunimo patriotinius jausmus. Šie apribojimai ir naujos, svetimos, kultūrinės pramogos skatino „lietuviškos“ etninės kultūrinės erdvės formavimą ir diferenciaciją nuo kitų etninių ar valstybinių kultūrinių erdvių. Lietuviškos kultūrinės erdvės funkcionavimą sustiprindavo ir šventinės pramogos, kuriose etninį tapatumą deklaruodavo netgi krikščioniškai ideologijai priešingi pagoniški simboliai – Krivių krivaitis, vaidilutės. Neretai šventės proga buvo rengiamas įprastas Lietuviškas vakaras.

Reikia pripažinti, kad nors krikščioniška šventė per atskirus simbolius gali įgyti etninį atspalvį, suburti ne tik jaunus emigrantus, bet ir sėsliai gyvenančius lietuvių etnografinių žemių gyventojus ir taip formuoti etninę kultūrinę erdvę, kita vertus, gali prisidėti prie etninės ir kultūrinės asimiliacijos procesų, kai kuriasi kitų etninių grupių kultūrinės erdvės. Naujas galimybes etninės kultūrinės erdvės formavimui atvėrė tautinės šventės, iš jų lietuvių etninėje teritorijoje išsiskyrė Nepriklausomybės šventė – Vasario 16-oji, kuri Vilniaus krašto ir Punsko-Seinų apylinkių jaunimui buvo net svarbesnė negu Lietuvos Respublikoje. Slapta keliama lietuviška trispalvė ar kitos lietuviškos simbolikos demonstravimas įgydavo ypatingą ritualinę vertę, skatino jaunų lietuvių sutelktumą ir patriotinius jausmus.

Taigi „lietuviškas laisvalaikis“ ir „lietuviškos šventės“ susiformuodavo ne tik emigrantų bendruomenėse, bet ir XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje už Lietuvos Respublikos ribų esančiose lietuvių etnografinėse žemėse ar valstybingumą praradusioje Lietuvoje. Laisvalaikis ir šventės – reikšminga etninės kultūrinės erdvės organizavimo forma, slapta ar legaliai tautos simboliais (vėliava, herbu, himnu, kunigaikščių paveikslais), kalba ir tautiečių socialiniu sutelktumu sukuriantys „lietuviškumo“ ribas, formuojantys etninį tapatumą ir didinantys galimybę pasipriešinti etninės asimiliacijos procesams. Kita vertus, lietuviškų draugijų kultūriniai vieši renginiai yra svarbūs jaunimo pramogų modernizavimui, kultūringesnio jaunimo bendravimo formavimui.