Medicinos asmenų pavadinimai 1920 metų nepriklausomos Lietuvos pirmajame Medicinos žurnale

ĮVADINĖS PASTABOS

Medicinos žurnalo priešaušris. Iki XX a. pr. Lietuvoje buvo leidžiami medicinos periodiniai leidiniai lotynų, lenkų, rusų kalbomis, turėję čia senas tradicijas. Dėl jų įtakos atsirado lietuviška medicinos periodika (plačiau apie Lietuvos medicinos spaudą žr. [2, 161–176; 5, 34–39; 52, 42–49; 77, 220–233]).

Panaikinus spaudos draudimą atsivėrė plačios galimybės plėtoti nacionalinę spaudą. Pradinę lėtą šios periodikos leidybą lėmė sudėtingos krašto istorinės sąlygos: Pirmasis pasaulinis karas (1914–1917), kaizerinė okupacija (1915–1918) su dviguba karine ir politine spaudos cenzūra, Lietuvos valstybės kūrimosi sunkumai [78, 56].

Pirmuoju lietuvišku medicinos populiarinimo leidiniu laikytinas Lietuvos ūkininko laikraščio priedas Sveikata (1909–1915, 1920–1928 m.) (plačiau apie šį priedą žr. [77, 220–233; 81; 86, 60–63, 38–40, 43–45, 44–46]), pradėtas leisti 1909 m. ir redaguotas Kazio Griniaus. Redaktoriaus žodžiais tariant, tai pirmutinis medicinos laikraštis lietuvių kalba, skiriamas sveikatos žinioms platinti tarp plačių minių [36]. Prasidėjus karui Sveikatos leidimas nutrūko. Ji vėl atnaujinta 1920 m. ir be pertrūkio ėjo iki 1928 metų. Šiuo laikraščiu siekta „supažindinti kaimo žmones su ligomis, nuo kurių daug suserga ir miršta dėl nežinios, nemokėjimo saugotis, ir jų gydymu, diegti higienos ir sanitarijos žinias“ [80, 18; 86, 61].

1910 m. K. Grinius pasiūlė leisti „profesionalinį medicinos laikraštį“, kuriame galėtų būti skelbiami medicinos, higienos, medicinos statistikos, veterinarijos, farmacijos, gamtos mokslų straipsniai, mokslų ir personalo gyvenimo kronika, informacija, feljetonai [37, 1]. Po trejų metų šis jo sumanymas įgyvendinamas – 1913 m. pasirodo pirmasis medicinos, veterinarijos, farmacijos ir gamtos mokslinis leidinys Medicina ir gamta, kurio redaktorius ir leidėjas buvo gydytojas Stasys Matulaitis. Tačiau pasirodė tik du numeriai, ir leidyba nutrūko dėl lėšų stygiaus ir kt. priežasčių, vieną iš jų galima būtų paminėti prasidėjusį Pirmąjį pasaulinį karą.

1914–1915 m. Vilniuje ėjo savaitraščio Aušra (1) priedas Gydytojas (plačiau žr. [2, 168; 77, 228–229]). Išleista aštuoniolika jo numerių. Daugiausia straipsnių apie užkrečiamąsias ligas čia paskelbė gydytojas Antanas Vileišis.

Medicinos žurnalo pradai. Prieškario Lietuvos gydytojų viltis atgaivino 1920 m. pradėtas leisti žurnalas Medicina [78, 56]. Trumpai apie jo priešistorę. Žurnalo ištakos sietinos su Kauno medicinos draugijos (toliau – KMD) įkūrimu 1919 m., kurios vienas iš svarbiausių uždavinių buvo lietuviškos medicinos spaudos sukūrimas. Aktyvus šios draugijos narys gydytojas Juozas Žemgulys (2), visų KMD narių įpareigotas, parengė žurnalo projektą, pateikė jį Vyriausybei ir parūpino lėšų pradiniam žurnalo finansavimui. Tapęs šio leidinio redaktoriumi (iki 1922 m. penktojo numerio; tolesnį žurnalo redagavimą ir leidybines funkcijas perėmė Jonas Staugaitis), tų pačių metų gegužės mėn. išleido pirmąjį Medicinos numerį: kuklaus viršelio, dviejų spaudos lankų, nedidelio formato, 1000 egzempliorių tiražu. Visa žurnalo leidybos ir finansinė atsakomybė teko KMD nariams. Jie organizavo Medicinos leidybą, platinimą, reklamavimą ir pateikė daugiausia straipsnių. Pirmaisiais metais prie KMD redaktoriaus iniciatyva buvo įsteigtas Fondas medicinos raštams leisti. Nors jis kažkiek palengvino žurnalo finansavimą, tačiau lėšų stigo visą žurnalo gyvavimo laiką [78, 58–59].

Medicinos žurnalo siekiniai, troškiniai ir skatuliai. Pirmasis Medicinos, laikraščio (3), paskirto medicinos teorijos ir praktikos reikalams, numeris pasirodė 1920  m. gegužės mėnesį. Dviejų puslapių redakcijos žodyje „Nuo Redakcijos“ išdėstyti žurnalo tikslai ir siekiai: „tęs[ti] toliau dar prieš karą pradėjusios eiti Medicinos ir gamtos darbą – tiktai žymiai pakitėjusiose aplinkybėse“, „[d]uo[ti] tą, ką ir kiek lietuviai medikai gali medicinoje duoti. Laikraštis bus tik atvaizdas, ką mano ir daro mūsų gydytojai“, „gaivinti Lietuvos medikuose iniciatyvą“, „žymė[ti] visus medicinos mokslo kūrybos reiškinius mūsų tarpe“, „norėtume duot atsakymus į visus Lietuvos gydytojams įdomius klausimus: kaip užsieny yra medicina varoma ir kurių vaisių gauta, kaip dirbti mūsų ligoninėse, įstaigose ir privačioje praktikoje, kas yra mūsų padaryta ir daroma medicinos srity, kurie mums stovi uždaviniai ir kaip jie įvykdyti“, „nemažai vietos planuojama skirti privačia praktika besiverčiančių gydytojų reikalams“, „laikraštis turi iš praktikos gyvybės semt ir praktikai tarnaut“ [70, 1].

Pabrėžiama gyvybiška būtinybė Lietuvai turėti daugiau gydytojų, nes tai tiesiogiai susiję su krašto žmonių sveikata, apskritai visos tautos gyvybingumu, išlikimu: „Visi mes giliai jaučiame aukštojo medicinos mokslo svarbumą; kraštui reikalinga yra daugiau, kai 1 000 gydytojų, be kurių mes neišbrisim iš antisanitarijos, antiigienos ir baisaus ne laiku mirtingumo“ [70, 2]. Raginama gręžtis į save nelaukiant pagalbos iš kitur: „tą teturėsime ką patys padirbsime, tiek aukštai testovėsime, kiek patys pakilsime. Kiti mūsų neiškels ir neapgins“ [70, 2]. Išreiškiamas tikėjimas tiek pavieniais lietuviais gydytojais, tiek ir visa lietuvių tauta, ir šis tikėjimas nuskamba kaip žurnalo skatinys: „Mes tikime lietuvių medikais, dirbančiais ir dirbsiančiais, tikime lietuvių tauta, jos proto jėgomis ir ateičia. Del to mes turime tikėjimo ir pradėtajam darbui“ [70, p. 2].

Greta esminių žurnalo siekių nelieka užmiršta ir terminologija (4), tiesa, reikia pasakyti, kad šio baro tikslai dar labai kuklūs ir neapibrėžti: „Del terminų labai tuo tarpu nesivaržome: dedame, kas kaip rašo, savo paaiškinimų tik kartais pridėdami ir kalbą pataisydami. Viliamės, kad netikusieji terminai gyvenime natūrinės atrankos keliu patys pranyks“ [70, 2].

Pirmųjų Medicinos žurnalo leidimo metų numerių turinys. Pirmaisiais Medicinos gyvavimo metais pasirodė aštuoni jos numeriai. Juose išspausdinta 16 įvairios tematikos medicinos mokslo straipsnių (pora iš jų – tęstiniai) (žr. lentelę).

Be mokslo straipsnių, spausdinta apžvalgų, pasakojimų ir kitokios informacijos žurnalo rubrikose „Mūsų literatūros apžvalga“, „Kronika“, Iš kitų kraštų“. Taip pat skelbtos įvairios taisyklės, pvz.: „Laikinosios prostitucijos reglamentacijos taisyklės“, „Taisyklės apie privatines prieglaudas gimdančioms“, įstatai, pvz., „Kauno medicinos draugijos įstatai“. Skelbti ir Steigiamojo Seimo Sveikatos subkomisijos, Sveikatos Departamento, Kauno medicinos draugijos protokolai; duodama statistinių duomenų, pvz., „Iš sanitarinės statistikos prieš karą“ ir kt.

Objektas. Tiriamąją medžiagą sudaro iš pirmųjų Medicinos žurnalo leidimo metų aštuonių numerių surinkti medicinos asmenis įvardijantys pavadinimai, jų rasta 220 (įskaitant keletą varijuojančių terminų, pvz.: dantistas ir dentistas, felčeris, felčėris ir felčėrius, žindytoja ir žyndytoja; variantais čia laikomos ir paprastosios bei įvardžiuotinės formos, kurios eina rūšiniais sudėtinių terminų dėmenimis, pvz., gailestingoji sesuo ir gailestinga sesuo).

Lentelė. 1920 m. Medicinos mokslo straipsniai ir jų autoriai

Tikslas ir uždaviniai. Siekiama semantiškai išnagrinėti su medicinos (5) mokslu ir darbu susijusius asmenis įvardijančius pavadinimus. Šiam tikslui keliami tokie uždaviniai: nustatyti medicinos asmenų pavadinimų reikšmes ir išskirti būdingas jų grupes, aptarti jų sudėtį ir bruožus, bent kiek paliesti sandaros ir kilmės dalykus.

Metodika. Daugiausia remiamasi aprašomuoju analitiniu metodu, pasitelkiamas ir gretinamasis metodas. Pastarasis naudojamas gretinant kai kurių žodžių reikšmes su tų pačių žodžių, pateiktų Lietuvių kalbos žodyne [62], Dabartinės lietuvių kalbos žodyne [6], reikšmėmis. Kai kuriais atvejais asmens pavadinimo reikšmė be konteksto nelabai aiški, tuomet pavadinimas pateikiamas iliustraciniame sakinyje. Po pavadinimo arabiškais skaitmenimis rašomas žurnalo numeris ir puslapis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pateikiamas tik pirmas pavadinimo pavartojimo atvejis. Asmenų pavadinimai rašomi originalo forma.

Tyrimo naujumas. Medicinos asmenų pavadinimai, galima sakyti, beveik netyrinėti, išskyrus šio straipsnio autorės truputį išsamiau struktūros ir kilmės atžvilgiais panagrinėtus gydančiųjų ir gydomųjų asmenų pavadinimus, surinktus iš 1918 m. nespecializuotoje periodinėje spaudoje (laikraščiuose) skelbtų populiarinamųjų publikacijų medicinos ir sveikatos klausimais [90, 167–170]. Šis tyrimas yra naujas dar ir tuo aspektu, kad jo objektas yra pirmojo lietuviško specializuoto mokslinio medicinos žurnalo asmenų pavadinimai.

Dėl terminų veikėjas, dalyvis, subjektas, asmuo (ne)vartojimo. Prieš pradedant nagrinėti sukauptą medžiagą, reikėtų pasiaiškinti, kokiu terminu būtų tiksliausia įvardyti su medicinos mokslu ir praktika susijusius žmones.

Vienas iš galimų terminų būtų veikėjas. Ši kategorija skiriama, pavyzdžiui, Lietuvių kalbos gramatikoje [60, 317]. Lietuvių kalbos žodyne žodžio veikėjas nurodytos net šešios reikšmės. Pagrindinė iš jų „kas veikia, dirba“ su poreikšmiu „kas aktyviai dalyvauja kokioje nors veikloje“ [62]. Iš antrinių reikšmių minėtina „kas ką vykdo, atlieka, valdo“ [62]. Taigi galima sakyti, kad esama vienos šias reikšmes vienijančios aktyvumo semos, kuri, kaip matysime toliau, būdinga ne visiems su medicina susijusių žmonių pavadinimams.

Norint apibūdinti veikėjo kategorijos esmę, reikia nustatyti kategorinius požymius, leidžiančius subjektą priskirti tai kategorijai. Svarbiausias kategorinis veikėjo požymis yra jo aktyvumas, t. y. sugebėjimas nukreipti savo energiją į realius veiksmus. Antras požymis – subjektas turi tam tikrą ketinimą atlikti veiksmą. Trečias požymis – kontroliuojamumas, t. y. subjekto sugebėjimas kontroliuoti savo ketinimą pasiekti norimą rezultatą. Taigi veikėjas yra asmuo, kuris savo noru keičia situaciją realiame pasaulyje ir sugeba valdyti tam tikrą energiją, kurią jis naudoja sąveikaudamas su jį supančio pasaulio objektais [99, 65].

Taigi galima daryti išvadą, kad veikėjais labiau tinka įvardyti žmones, kurie gydo, t. y. atlieka aktyvius veiksmus, mat jie turi visus minėtuosius veikėjo požymius. Žmones, kurie serga ir yra gydomi, veikėjais vadinti ne visai tikslu, nes jie gydytojui yra tyrimų objektai, todėl juos galime priskirti „objekto“ kategorijai [99, 63].

Gydančiuosius ir gydomuosius galima būtų vadinti terminu dalyviai (Lietuvių kalbos žodyne žodis dalyvis apibrėžiamas labai lakoniškai – „kas dalyvauja“ [62]), mat jie dalyvauja tame pačiame gydymo procese, tačiau, kita vertus, jų dalyvavimas nėra lygiavertis – pirmieji yra aktyvūs kalbamojo proceso dalyviai, o antrieji – pasyvūs.

Tinkamas atrodytų subjekto (6) terminas. Juo gali būti vadinamas veiksmo atlikėjas (gydantysis) ir veiksmo patyrėjas (gydomasis). Bet čia vėlgi kyla minėtoji kolizija – gydomasis gydančiojo atžvilgiu jau yra objektas. Kita vertus, keblumų rinktis šį terminą kelia ir tai, kad jis įprastas filosofijos, logikos ir kitų mokslų, pavyzdžiui, teisės, terminijoje, be to, Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis subjektas turi pažymas knyg., šnek. [6].

Šiam tyrimui parankiausias terminas būtų subjekto lietuviškas atitikmuo asmuo, kuris Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne apibrėžiamas kaip „žmogus kaip atskiras individas“ [6]. Šis terminas daugiausia vartojamas lingvistiniuose tyrimuose (7) ir yra tikslus bendrasis terminas, vienodai tinkamas įvardyti tiek gydančiajam, tiek gydomajam.

Dėl asmenų pavadinimų terminiškumo. Skirtingose mokslo ar veiklos srityse poreikis terminais įvardyti asmenis yra nevienodas. Esama sričių, kurių terminijoje asmenų įvardijimų labai nedaug arba net visai nėra (tai pirmiausia pasakytina apie tiksliuosius mokslus). Socialiniuose moksluose be asmenis įvardijančios terminijos išsiversti neįmanoma. Pavyzdžiui, nustatyta, kad tarpukario lietuvių teisės terminijoje asmenis įvardijantys terminai sudaro vos ne septintadalį anuomet vartotų teisės terminų [84, 107].

Medicinos srityje be asmenų pavadinimų taip pat negalima apsieiti. Jų nemažai pateikiama Medicinos terminų žodyne, Medicinos enciklopedijoje, pvz.: gailestingoji sesuo, gydytojas, farmaceutas, felčeris, kūdikis, neišnešiotas naujagimis, psichiškai nesveikas vaikas, schizoidas, vaikas [64; 65], akušerė, alkoholikas, apsimetėlis, chirurgas, dezinfektorius, gydytojas, gimdyvė, girtuoklis, globėjas, farmacininkas, farmakologas, kardiologas, kuratorius, ligonis, ligonių slaugė, nėščioji, odontologas, pacientas, paruošėjas, patarėjas, patologas, pediatras, prostitutė, psichiatras, skiepytojas, terapeutas, urologas, vaistininkas, žindyvė, žinduklis [66].

Retoje tiriamosios medžiagos publikacijoje nėra pavadinimų, kuriais įvardijami fiziniai asmenys, vienaip ar kitaip susiję su medicinos mokslu ir praktika. Tiesa, pravartu priminti lietuvių terminologo Kazimiero Gaivenio nuomonę, kad veikėjų pavadinimai nėra terminai, jų terminologiškumas yra problemiškas ir kad tokius žodžius kaip kalbininkas, gydytojas, kurie neįvardija specialių mokslų (šiuo atveju – kalbotyros ir medicinos) sąvokų, galima būtų išskirti į atskirą terminijos pogrupį [35, 31]. Nors K. Gaivenis ir išsako šią abejonę dėl veikėjų pavadinimų terminiškumo, vis dėlto palieka jiems vietą terminijos sistemoje. S. Bolotova, A. Jakovleva asmenų pavadinimus pagal profesiją, pavyzdžiui, felčeris, gydytojas, dantų gydytojas, medicinos sesuo ir pan., laiko terminais [93, 23]. Aušra Rimkutė tokius religijos veikėjų (8) pavadinimus kaip apaštalas, eretikas, išganytojas, klebonas, klierikas, popiežius, vyskupas ir kt. vadina religijos terminais [73, 173, 177]. Naujausiuose medicinos terminijos tyrimuose tokių pavadinimų kaip pacientas, terapeutas ir pan. terminologiškumas pripažįstamas – jie laikomi bendraisiais medicinos terminais [99, 65].

Kaip jau buvo minėta, pirmųjų Medicinos leidimo metų publikacijose vartojama nemažai asmenų pavadinimų. Dažniausiai tai dviejų grupių atstovų – gydytojų ir ligonių – pavadinimai. Pavyzdžiui, rašant apie ligą, jos požymius ir gydymą, negalima išsiversti neminint ta liga sergančiųjų ir, be abejo, tą ligą gydančiųjų. Bene arčiausiai medicinos yra vaistininkystė, todėl išskiriama atskira su šiuo mokslu susijusių asmenų pavadinimų grupė.

Žodžiai yra laiko antspaudai, apibūdinantys tam tikrą kalbos ir visuomenės istorijos laikotarpį [95, 95]. Aptariamieji asmenų pavadinimai neabejotinai atlieka šią apibūdinamąją funkciją, todėl būtų tikslinga asmenis įvardijančius pavadinimus laikyti visateisiais medicinos terminijos sistemos nariais.

MEDICINOS ASMENŲ PAVADINIMAI 1920 METŲ MEDICINOS ŽURNALO PUBLIKACIJOSE

Šiame straipsnyje medicinos asmenų pavadinimai skirstomi į keturias pagrindines grupes: gydančiųjų medicinos asmenų, kurie užsiima tiesiogine, gydymo, veikla (gydytojai ir jų pagalbininkai), medicinos mokymo asmenų, vaistininkystės asmenų ir gydomųjų asmenų pavadinimus.

1. Gydančiųjų asmenų pavadinimai (136 pavadinimai). Juos skirstant remiamasi dviem pagrindais – įgytu aukštuoju medicinos išsilavinimu ir sąsaja su kariuomene. Antrasis iš jų taikomas tiek gydymo specialistams, tiek ir jų pagalbininkams, pirmasis – tik gydymo specialistams, mat pagalbininkų, nebaigusių medicinos mokslo, publikacijose neaptikta.

1.1. Tikrųjų gydymo specialistų pavadinimai. Tikraisiais gydymo specialistais čia vadinami asmenys, baigę aukštąjį medicinos mokslą ir įgiję tam tikros specialybės gydytojo kvalifikaciją. Šių specialistų pavadinimai skirstomi į dvi grupes, o šios – dar smulkiau. Taigi pirmiausia skiriami civilių gydytojų pavadinimai ir kariuomenės gydytojų pavadinimai. Pirmieji pavadinimai skirstomi smulkiau.

1.1.1. Civilių gydytojų pavadinimai. Šiai gausiausiai grupei priskiriami su kariuomene nesusijusių gydytojų pavadinimai, kurie skirstomi į 6 pogrupius pagal specializaciją, užimamas pareigas gydymo įstaigos tarnyboje, darbo vietą, tautybę ir priklausymą šaliai, atliekamus veiksmus ir kvalifikacijos laipsnį.

1.1.1.1. Civilių gydytojų pagal specializaciją pavadinimai. Tai gydytojų, turinčių tam tikros medicinos specialybės kvalifikaciją, pavadinimai. Šią reikšmę pabrėžia rūšinis dėmuo diplomuotas: diplomuotas gydytojas (8, 240) / diplomuotasis gydytojas (8, 240). Pirmiausia minėtinas bendrasis vientisinis lietuviškos kilmės terminas gydytojas (1, 1). Sudėtinių pavadinimų su šiuo terminu gana nedaug – tai gydytojas terapeutas (1, 16), epidemijos gydytojas (4, 121), sanitarijos gydytojas (5, 146) / sanitarinis gydytojas (2, 54). Vartojamas ir skolinys medikas (1, 17; 2, 46), tačiau jis nėra dažnas. Vidaus ligų gydytojas vadintas terminu vidurinių ligų gydytojas (2, 61).

Atskirų specialybių gydytojai vadinami tarptautiniais, dažniausiai graikiškos kilmės, skoliniais, kurie tebevartojami iki šiol: chirurgas (1, 16), klinicistas (8,  254), pediatras (8, 237), psichiatras (3, 65), rinolaringologas (6, 171), terapeutas (1, 16). Tik keli skoliniai yra kitokios, lotyniškos arba mišrios, kilmės: auskultantas (8, 251), rentgenologas (5, 157), sifilidologas (8, 227).

Įdomu pastebėti, kad Medicinoje terminais dantistas (2, 50) (vartojamas ir variantas dentistas (2, 58) ir dantų gydytojas (2, 58) įvardijamos skirtingos sąvokos, tačiau reikšminiai skirtumai iš konteksto nėra aiškūs, plg.: „Dantistų(9) mokslo cenzas yra ne pakaktinas, ir jie negali naudotis lygiom teisėm su dantų gydytojais“ (2, 50).

Aptariamų terminų reikšminį skirtumą aiškiai išsakė dr. J. Žemgulys, Medicinos redaktorius, vėlesnių metų straipsnyje: „D a n t ų g y d y t o j a i (10) kartais dar vadinami yra dentistais, bet dentistai yra mažesnio mokslo, kaip dantų gydytojai“ [41, 2].

Be medicinos specialistų pavadinimų, reikėtų paminėti ir kai kurių gyvosios gamtos mokslų specialistų pavadinimus, mat tie mokslai neatsiejamai susiję su medicina: anatomas (1, 3) (patologo anatomas (8, 254), bakteriologas (8, 254), fyziologas (2, 61).

1.1.1.2. Civilių gydytojų pagal darbo vietą pavadinimai. Šiai grupei priskiriami sudėtiniai pavadinimai, kuriais įvardijami asmenys pagal darbo vietą. Rūšiniu dėmeniu įvardijama vieta gali apimti platesnę erdvę, pvz.: apskritis, kraštas, provincija, miestas, savivaldybė: apskrities gydytojas (2, 36), krašto gydytojas (5, 147), miesto gydytojas (3, 88), miesto sanitarijos gydytojas (6, 191), provincijos gydytojas (7, 212), savivaldybės gydytojas (4, 128), ir siauresnę erdvę, pvz., geležinkelis, kalėjimas, kolonija, mokykla, ligoninė, teismas: apskrities ligoninės gydytojas (4, 123), geležinkelio gydytojas (2, 56), kalėjimo gydytojas (2, 56), kolonijos gydytojas (1, 21), ligoninės gydytojas (1, 17), mokyklos gydytojas (2, 56), nuovados ligoninės gydytojas (2, 53), teismo gydytojas (5, 146), vyresnysis ligoninės gydytojas (4, 126). Paprastai Medicinos publikacijose gydymo specialistai vadinami lietuvišku terminu gydytojas. Tarp aptariamosios grupės pavadinimų pasitaikė sudėtinis pavadinimas su skolintu gimininiu dėmeniu medikas: teismo medikas (policinis gydytojas) (2, 57), tačiau, kaip matyti, greta skliaustuose pateikiamas ir lietuviškas atitikmuo.

1.1.1.3. Civilių gydytojų pagal užimamas pareigas gydymo įstaigos tarnyboje pavadinimai. Šiais pavadinimais įvardijami asmenys, kurie eina vadovaujamąsias (dažniausiai) pareigas gydymo ir panašiose įstaigose. Reikia pasakyti, kad neretai iš pavadinimo ar jo vartojimo konteksto ne visada aišku, ar tas pareigas užimantis asmuo tikrai yra gydytojas, todėl kai kurie toliau pateikiami pavadinimai šiai grupei gali priklausyti sąlygiškai.

Dažniausiai vartojamas lietuviškas pavadinimas vedėjas: apskrities ligoninės vedėjas (7, 224), ligoninės vedėjas (2, 53), medicinos skyriaus vedėjas (2, 64), specialinis ligoninės vedėjas (4, 106). Rasta keletas pavienių pavadinimų: instruktorius sanitarijos srityje (4, 120), sanitarijos skyriaus viršininkas (7, 224), sanitarinis inspektorius (2, 55), valdžios kontroleris (2, 52). Atskirai minėtinas moteriškosios giminės pavadinimas sanitarinė inspektrisa (2, 55). Gimininio šio pavadinimo dėmens forma greičiausiai yra vertinys iš rusų kalbos, plg. инспектриса (11).

1.1.1.4. Civilių gydytojų pagal tautybę ir priklausymą šaliai pavadinimai. Tokia reikšminė grupė nulemta publikacijose vartojamų asmenų pavadinimų, mat rašant daroma skirtis tarp savos ir svetimos šalies gydytojų, tarp lietuvių ir nelietuvių, ta skirtis ir atsispindi sudėtiniuose asmenų pavadinimuose, kurių rūšiniai dėmenys reiškia arba gydytojo tautybę, arba kilmės šalį. Lietuvos lietuviai gydytojai įvardijami pavadinimais lietuvis gydytojas (2, 33), lietuvis medikas (1, 1), Lietuvos pilietis gydytojas (4, 120). Kitos šalys rūšiniais dėmenimis nekonkretizuojamos, dažniausiai kitai pilietybei ar šaliai nurodyti pasitelkiamas būdvardis svetimas: svetimasis pilietis gydytojas (4, 120), svetimos šalies pilietis gydytojas (7, 222), svetimosios valstybės gydytojas (4, 120). Keliuose pavadinimuose minima tik viena – vokiečių – tautybė: vokietis chirurgas (2, 60), vokietis internistas (2, 61), vokietis rentgenologas (2, 60).

1.1.1.5. Civilių gydytojų pagal jų atliekamus veiksmus pavadinimai. Tai sudėtiniai civilių gydytojų pavadinimai, kurių rūšiniais dėmenimis įvardijami tų gydytojų atliekami tokie medicinos veiksmai kaip konsultuoti, padėti, kuruoti, praktikuoti: gydytojas konsultantas (5, 142), gydytojas padėjėjas (2, 50), kuruojantis gydytojas (6, 169), laisvai praktikuojantis gydytojas (2, 57) / laisvai praktikuojantysis (7, 208), privačiai praktikuojantis gydytojas (6, 189) / privatinis gydytojas (3, 82).

1.1.1.6. Civilių gydytojų pavadinimai pagal kvalifikacijos laipsnį. Šiai grupei priskiriami prityrę, įgudę ir gerai mokantys dirbti savo darbą iš praktikos: gydytojas praktikas (nespecialistas) (3, 92) / gydytojas praktikas (2, 35), prityręs gydytojas (2, 35), dar neturintys pakankamos kvalifikacijos, pradedantieji gydytojauti: jaunas gydytojas (2, 35), praktikantas (8, 251) / gydytojas praktininkas (2, 35), taip pat leidimo dirbti gydytojo darbą dar neturintys asmenys: neaprobuotas „gydytojas“ (3, 86), nediplomuotasis gydytojas (8, 240).

1.1.2. Kariuomenės gydytojų pavadinimai. Po Pirmojo pasaulinio karo, iš užimtų teritorijų pradėjus trauktis vokiečių kariuomenei, iš rytų slenkant Raudonosios armijos daliniams, o naujai suformuotai Lenkijos vyriausybei pasisakius už federaciją su Lietuva, Lietuvos valstybei ir jos civilinei valdžiai iškilo reali grėsmė prarasti valstybingumą. Susiklosčiusi padėtis kaimyninėse valstybėse vertė greitinti kariuomenės kūrimą. 1918 m. lapkričio 23 d. tapo Lietuvos kariuomenės gimtadieniu. Pasibaigus kovoms 1921 m. sausio mėn. pradžioje Lietuvos kariuomenė turėjo 43 996 karius, iš kurių 105 gydytojai. Vyko kovos už Lietuvos laisvę. Nemažai gydytojų buvo mobilizuota. Iki 1921 m. pradžios krašte tebebuvo karo stovis; didėjo karių skaičius [80, 54–56].

1920 m. Medicinoje nemažai rašyta su karu susijusiais medicinos klausimais, apie kariuomenės gydytojus ir kitą personalą, taigi neišsiversta be toje srityje dirbusių asmenų pavadinimų. Vartojami į karo tarnybą pašauktų gydytojų pavadinimai: mobilizuotas gydytojas (1, 28) ir mobilizuotas medikas (1, 28), sinonimiški rūšiniai dėmenys kariuomenė ir armija: kariuomenės gydytojas (1, 21) ir armijos gydytojas (4, 117). Yra ir karo gydytojas (2, 57), ir karo medikas (6, 183), keletas atskirų kariuomenės vienetų gydytojų pavadinimų: dalies gydytojas (8, 232) (kariuomenės dalies gydytojas (4, 125) ir viršiausio karo ligoninės gydymo specialisto pavadinimas: vyriausias karo ligoninės gydytojas (6, 183). Pasitaikė pora priedėlinių pavadinimų, kuriais įvardijami gydytojai pagal jų karinį laipsnį: karo gydytojas leitenantas (6, 183), karo medikas leitenantas (6, 182). Atskirai minėtini pavadinimai karo chirurgas (5, 129) ir lauko chirurgas (4, 128). Galima daryti prielaidą, kad abiejuose pavadinimuose praleisti dėmenys – viename lauko, kitame – karo.

Apibendrinant galima pasakyti, kad gydytojas yra pagrindinis ir svarbiausias gydymo proceso dalyvis, todėl jo pavadinimų Medicinos publikacijose rasta daugiausia. Ryškią skirtį tarp su kariuomene nesusijusių (civilių) ir su ja susijusių (kariuomenės) gydytojų pavadinimų rodo tokie rūšiniai dėmenys kaip karas, kariuomenė, armija ir, žinoma, pavadinimo aplinka, t. y. jo vartojimo kontekstas. Reikšmine įvairove ypač pasižymi civilių gydytojų pavadinimai. Vienas reikšmingiausių jų skirstymo į pogrupius kriterijų yra specializacija, ne mažiau svarbus ir darbo vietos kriterijus. Šių dienų akimis žiūrint neįprastas atrodo civilių gydytojų skirstymas pagal tautybę ir priklausymą šaliai. Bene problemiškiausias būtų gydytojų skirstymas pagal jų užimamas pareigas gydymo įstaigos tarnyboje, nes neretai sunku pasakyti, ar tas pareigas einantis asmuo tikrai yra gydytojas. Su kariuomene susijusių gydytojų pavadinimai pasižymi pavienėmis reikšmėmis. Tarp tikrųjų gydymo specialistų pavadinimų vyrauja lietuviškos kilmės gydytojas, kuris eina didžiosios dalies sudėtinių pavadinimų pagrindiniu dėmeniu.

1.2. Gydymo pagalbininkų pavadinimai. Medicinos publikacijose daug vartojama gydytojams specialistams padedančių asmenų pavadinimų, kitaip tariant, gydymo pagalbininkų. Juos taip pat galima skirstyti keliais semantiniais atžvilgiais. Pirmojo skirstymo pagrindas yra kariuomenė, taigi pirmiausia skiriami su kariuomene nesusijusių ir su ja susijusių asmenų pavadinimai. Antrojo skirstymo pagrindas – gydymo pagalbininkų turimos kvalifikacijos laipsnis, todėl šiuo atžvilgiu atitinkamai skiriami civiliai aukštesnieji gydymo pagalbininkai, kariuomenės aukštesnieji gydymo pagalbininkai ir civiliai žemesnieji gydymo pagalbininkai, kariuomenės žemesnieji gydymo pagalbininkai.

1.2.1. Civilių gydymo pagalbininkų pavadinimai. Šie pavadinimai skiriami į dvi grupes: aukštesnės kvalifikacijos ir žemesnės kvalifikacijos civilių gydymo pagalbininkų pavadinimai.

1.2.1.1. Civilių aukštesniųjų gydymo pagalbininkų pavadinimai. Šių pavadinimų palyginti nemažai.

Moteris, teikianti medicinos pagalbą moterims nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu, Medicinos publikacijose vadinama dviem sinoniminiais pavadinimais – akušerė (2, 55) ir pribuvėja (2, 51). Šių pavadinimų sinonimiškumą rodo gretuminis jų vartojimas tekste: akušerė (pribuvėja) (2, 58) ir pribuvėja (akušerė) (2, 50). Aptikta keletas rūšinių pavadinimų, kurių šalutiniai dėmenys rodo kvalifikacijos laipsnį: I-ojo laipsnio akušerė (7, 219), II-ojo laipsnio akušerė (7, 219). Šią reikšmę sąlygiškai galėtų turėti ir sudėtinio pavadinimo mokyta pribuvėja (3, 79) rūšinis dėmuo mokyta. Dar vieno pavadinimo šalutiniu dėmeniu įvardyta akušerės darbo vieta: apskrities pribuvėja (7, 218).

Lietuvoje medicinos darbuotojas, turintis vidurinį medicinos išsilavinimą, teikiantis pirmąją medicinos ir ambulatorinę pagalbą, dirbantis profilaktinį, antiepideminį darbą, turintis teisę skirti gydymą ir išrašyti receptus, priimti gimdymą [7], vadintas felčeriu (12). Medicinos publikacijose šio pavadinimo rašyba dar gerokai įvairavo: felčeris (1, 17) / felčėrius (2, 51), plg. medicinos felčėris (2, 51). Sudėtiniais pavadinimais dažniausiai įvardijami felčeriai pagal jų specializaciją: epidemijos felčeris (4, 121), felčeris dezinfektoris (2, 50), medicinos felčeris (4, 123), ir tik vienas pavadinimas įvardija felčerį pagal jo darbo vietą: apskrities felčeris (2, 50).

Lietuvių kalbos žodyne ketvirtoji žodžio sesuo reikšmė yra medicininė: „vidurinio medicininio išsilavinimo moteris, dirbanti gydymo įstaigoje“ [62]. Kaip tik šios reikšmės žodis sesuo (4, 121) gana dažnas Medicinos publikacijose. Jo medicininę reikšmę patikslina dėmuo ligonių: ligonių sesuo (4, 128). Norint pabrėžti, kad sesers darbas yra susijęs su užuojauta, jautrumu ligoniams, vartojamas pažyminys gailestinga: gailestinga sesuo (2, 35) / gailestingoji sesuo (2, 35), plg. gailestingoji sesuo „tam tikrą mokslą baigusi medicinos darbuotoja, gydytojo padėjėja“ [6]. Deminutyvas seselė su rūšiniu pažyminiu gailestingoji dar labiau sustiprina užuojautos semą: gailestingoji seselė (2, 53). Rasti du atvejai, kai sesuo įvardyta pagal užimamas pareigas: vyresnioji sesuo (4, 125), vyriausioji sesuo (4, 125–126). Minėtame žodyne pateiktą sesers reikšmę galima kiek patikslinti, praplėsti. Pasirodo, seserimi gali būti vadinama moteris, kuri dirba ne tik gydymo įstaigoje. Štai keli sudėtinių pavadinimų pažyminiai, kurie nurodo sesers darbo vietą ne gydymo įstaigoje: fabrikinė sesuo (4, 128), laboratorinė sesuo prie ligoninės (4, 128), laboratorinė sesuo prie medicinos instituto (4, 128). Rastas vienas rūšinis pavadinimas, kuriuo įvardijama sesuo pagal jos specializaciją: epidemijos sesuo (4, 121). Į sesers pareigas įeina ne tik užuojauta, jautrumas ligoniams, bet ir jų globa. Publikacijose pasitaikė globos sesers pavadinimų: apskrities globos sesuo (4, 128), džiovininkų globos sesuo (4, 128), žindomųjų kūdikių globos sesuo (4, 128).

Pavadinimais slaugytojas (-a), slaugintoja vadinamas asmuo, kuris prižiūri ir slaugo ligonį. Pasitaikė vyriškosios (ligonių slaugytojas (8, 251) ir moteriškosios giminės (slaugytoja (4, 101), vyresnioji slaugytoja (4, 101) asmenų pavadinimų. Rastas ir pavadinimas slaugintoja (2, 53), vartojamas ta pačia „slaugytojos“ reikšme. Dabar pavadinimas slaugytoja yra oficialiai priimtas.

Asmuo, kuris naikina užkrečiamųjų ligų užkratą, Medicinos publikacijose vadinamas dezinfektoriu (2, 50), epidemijos dezinfektoriu (4, 121).

Rasta keletas pavienius gydymo specialistų pagalbininkus įvardijančių pavadinimų. Tai specialisto padėjėjas – asistentas (8, 252).

Kalbamuoju metu buvo didelis žmonių sergamumas, taigi labai svarbi sritis buvo sanitarija. Joje dirbantieji įvardijami pavadinimais sanitarinis inspektoris (2, 54) (prižiūri, kontroliuoja jam pavaldžių asmenų, įstaigų veiklą), sanitarinis technikas (2, 54). Skolinio inspektoris lietuviškas atitikmuo – prižiūrėtoja: rajono prižiūrėtoja (4, 128). Kūdikį žindanti moteris įvardijama varijuojančiais pavadinimais: žyndytoja (3, 87) / žindytoja (3, 87).

1.2.1.2. Civilių žemesniųjų gydymo pagalbininkų pavadinimai. Šios reikšminės grupės pavadinimų rasta tik pora. Tai asmuo, kuris vadovauja gydymo įstaigos ūkio darbams, – ūkvedis (2, 53), ir asmuo, kuris slaugo ligonius ir žiūri gydymo įstaigos švaros, – sanitaras (6, 186).

1.2.2. Kariuomenės gydymo pagalbininkų pavadinimai. Šios reikšminės grupės taip pat skiriami du pogrupiai – aukštesnieji ir žemesnieji kariuomenės gydymo pagalbininkai.

1.2.2.1. Aukštesniųjų kariuomenės gydymo pagalbininkų pavadinimai. Šiam pogrupiui priklauso tik felčerio pavadinimai: kariuomenės (kuopos) felčeris (5, 159), karo felčėris (2, 51) / karo felčeris (5, 147), kuopos felčeris (5, 147).

1.2.2.2. Žemesniųjų kariuomenės gydymo pagalbininkų pavadinimai. Rastas tik vienas žemesniosios grandies pavadinimas – sanitaras puskarininkas (2, 51).

Apibendrinant pasakytina, kad gydymo pagalbininkai atlieka svarbų vaidmenį gydymo procese – talkina gydytojams. Jų pavadinimų Medicinos publikacijose rasta daugiau nei keturios dešimtys. Lietuviškos ir svetimos kilmės pavadinimai pasiskirstę beveik apylygiai. Dažniausi yra akušerės, felčerio ir sesers pavadinimai, kurie daugiausia eina sudėtinių pavadinimų pagrindiniais dėmenimis. Pažymėtina, kad šiai grupei, priešingai nei kitoms, būdingi moteriškosios giminės asmenų pavadinimai, kurie neturi vyriškosios giminės asmenų pavadinimų atitikmenų (pribuvėja, seselė, sesuo, žindytoja).

1.3. Netikrųjų gydymo specialistų pavadinimai. Netikraisiais gydymo specialistais čia vadinami tokie asmenys, kurie, neišėję gydymo mokslo, verčiasi gydymu nelegaliai ir savo veiksmais kelia grėsmę žmonių sveikatai.

Medicinos istorijos žiniomis, viduriniais amžiais Lietuvoje chirurgija buvo barzdaskučių rankose. Barzdaskučiai teikė kai kurias medicinos paslaugas, pavyzdžiui, atlikdavo nesudėtingas chirurgines operacijas, gydydavo žaizdas, nuleisdavo kraują ir kt. [4; 5; 50; 52; 59; 75; 76]. Pavadinimas barzdaskutys (1, 16) fiksuotas istorinės tematikos J. Blažio straipsnyje „Medicinos mokymas Anglijoje“.

Lietuvių kalbos žodyne žodžiai boba, bobutė fiksuoti „kaimo akušerės“ reikšmėmis: boba 4. „kaimo akušerė, priėmėja, bobutė“, bobutė 2. „priėmėja prie gimdančių moterų“ [62]. Medicinoje jie vartojami ta pačia reikšme, tačiau, priešingai nei minėtame žodyne, jie yra neigiamos konotacijos: boba (3, 82): „Uždrausti gydyti <...> boboms“, bobutė (3, 79): „Daug miršta kaimuose kūdikių del bobučių <...>, kurių priviso labai daug“.

Neigiamą stilistinį atspalvį turi ir dūrinys šundaktaris (3, 79): „Reikia duoti kaimui mokytų pribuvėjų ir išnaikinti šundaktarius“.

Senovėje, nesant gydytojų, ligos gydytos burtais, užkalbėjimais, prietarais ir kt., t.  y. iracionaliaisiais būdais [32, 193], tačiau XX a. pirmoje pusėje šių būdų taikymas laikytas nepriimtinu ir draudžiamu, taigi kalbamame kontekste pavadinimas žynys taip pat yra neigiamos konotacijos: žynys (3, 82): „Uždrausti gydyti žyniams“.

Baigiant primintina, kad netikrųjų gydymo specialistų pavadinimai Medicinai nebūdingi. Visi jie yra stilistiškai konotuoti, t. y. turi neigiamojo vertimo semą, ir pasitaikė tik istorinio pobūdžio straipsnyje ir Steigiamojo Seimo Sveikatos subkomisijos protokole.

2. Medicinos mokymo asmenų pavadinimai (20 pavadinimų). 1920  m. Medicinoje rašyta medicinos mokymo klausimais. Žurnalo redaktoriaus J.  Žemgulio straipsnyje „Kodėl nekvietėme lektorių iš svetur“ (Nr. 2) išdėstyti samprotavimai apie tai, kodėl steigiant Aukštąją medicinos mokyklą ir trūkstant „savųjų mokslinių pajėgų“, nebuvo pakviesta kitų kraštų mokslininkų, J. Blažio straipsnyje „Medicinos mokymas Anglijoje“ (Nr. 1) rašoma, kad „prieš mus stovi klausimas gaminimo savųjų medicinos pajėgų“, kad reikia „pasirūpinti naujų gydytojų prirengimu pačioj Lietuvoj“, nes „taip reikalingi kraštui išlavinti ir praktingai prisirengę jauni gydytojai“ [22, 22]. Juose rasta daugiausia aptariamų pavadinimų. Vienas kitas pavadinimas pasitaiko ir kitose publikacijose bei žurnalo rubrikose Iš kitų kraštų, Kronika.

Tuos asmenis galima suskirstyti į dvi grupes – asmenys, kurie moko medicinos (medicinos mokytojai), ir asmenys, kurie jos mokosi (medicinos mokintiniai).

2.1. Medicinos mokytojai ir jų pavadinimai. Dauguma šių pavadinimų yra vientisiniai skoliniai: daktaras (1, 3), dekanas (1, 18), lektorius (2, 46), išskyrus lietuviškos kilmės priesagos -ininkas vedinį mokslininkas (1, 12). Skoliniai yra ir sudėtinių pavadinimų pagrindiniai dėmenys: medicinos daktaras (8, 252), medicinos profesoris (2, 47), universiteto profesorius (1, 17). Poros pavadinimų pagrindiniais dėmenimis eina lietuviškos kilmės priesagų -ovas ir -tojas vediniai mokovas ir mokytoja: gydymo mokovas (8, 240), seserų kursų mokytoja (4, 128).

2.2. Medicinos mokintiniai ir jų pavadinimai. Tarp šių pavadinimų taip pat vyrauja skoliniai: kandidatas (2, 64) (gimnazistas, kuris nori būti Aukštųjų kursų medicinos skyriaus klausytoju), studentas (1, 16). Jie eina ir sudėtinių pavadinimų pagrindiniais dėmenimis: medicinos kandidatas (2, 50), medicinos studentas (2, 62), studentas medikas (1, 16). Tačiau čia dažnesni lietuviškų priesagų vediniai – tai priesagos -ininkas vediniai kursininkas (2, 48) ir stipendininkas (6, 182) (stipendininkas karo medikas (6, 182). Beje, toje pačioje publikacijoje pasitaikė ir pastarojo pavadinimo sinonimas skolinys stipendiatas (6, 184). Ir dar vienas jau minėtos priesagos -tojas vedinys klausytojas: laisvasis klausytojas (2, 64) ir tikrasis klausytojas (2, 64).

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad dėl karo ir gydytojų stokos natūraliai kilo medicinos mokymo Lietuvoje klausimas. Tuo rūpintasi ir apie tai rašyta, taigi publikacijose neišvengiamai radosi su medicinos mokymu ir jos mokymusi susijusių asmenų pavadinimų, kurie daugiausia yra skoliniai, nors pasitaiko ir vienas kitas lietuviškų priesagų -ininkas, -ovas, -tojas vedinys. Savitas ir lietuviškas dr. K. Griniaus pavartotas asmens pavadinimas gydymo mokovas. Pažymėtina, kad dauguma kalbamųjų pavadinimų tomis pačiomis reikšmėmis tebevartojami iki šiol.

3. Vaistininkystės asmenų pavadinimai (12 pavadinimų). Su medicina neatsiejamai susijusi farmacija – „vaistų šaltinių, gaminimo, laikymo bei davimo mokslas ir praktika, vaistininkystė“ [4]. Medicinos publikacijose rasta šiek tiek su vaistininkyste susijusių asmenų – specialistų, jų pagalbininkų, mokintinių, tarnautojų – pavadinimų. Jų semantinis skirstymas nulemtas pačių pavadinimų reikšmių įvairovės. Taigi pirmiausia skiriami vaistininkystės žinovai – vaistininkai specialistai. Kito skirstymo pamatas gali būti asmenų užimama vieta tarnyboje (vaistininkystės tarnautojai), trečio – vaistininkystės mokymasis, taigi šiuo atžvilgiu gali būti skiriami su vaistininkystės mokymusi susijusių asmenų (vaistininkystės mokintinių) pavadinimai. Dar galima skirstyti ir pagal kvalifikacijos laipsnį (vaistininkystės pagalbininkai).

3.1. Vaistininkų specialistų pavadinimai. Vaistininkystės specialistai Medicinoje vadinami keleriopai. Pirmiausia minėtinas lietuviškas pavadinimas vaistininkas (1, 17). Vaistininkas taip pat vadinamas skoliniu farmaceutas (2, 36; 3, 90) ir hibridu farmacininkas (2, 51). Dar pasitaiko ir slavizmas aptiekorius (3, 90). Vaistininkas, kuris turi teisę savarankiškai dirbti farmacijos darbą ir tvarkyti vaistinę, vadinamas ir dabar tebevartojamu pavadinimu provizorius (3, 90).

3.2. Vaistininkų tarnautojų pavadinimai. Šiai semantinei grupei geriausiai atstovauti galėtų pavadinimas vaistinės vedėjas (2, 53), kiti du pavadinimai, kuriais žymimi nuosavybės turėtojai, čia pateikiami sąlygiškai: aptiekos savininkas (3, 91), vaistų krautuvės savininkas (2, 59).

3.3. Vaistininkystės mokintinių pavadinimai. Rasti keli pavadinimai, įvardijantys vaistininkystės besimokančius asmenis: aptiekos mokinys (3, 90), farmacijos kandidatas (3, 90), farmacijos magistras (3, 90–91).

3.4. Vaistininkystės pagalbininkų pavadinimai. Vaistininkui padedantis asmuo įvardijamas sudėtiniu pavadinimu vaistininko pagelbininkas (3, 76).

Baigiant būtų galima priminti, kad aptartos reikšminės grupės asmenų pavadinimų pirmųjų metų Medicinoje pasitaikė tik keli. Matyti, kad dar konkuravo pavadinimai vaistinė ir aptieka, kurie eina sudėtinių asmenų pavadinimų rūšiniais dėmenimis. Vaistinės darbuotojas, išėjęs farmacijos mokslus, vadinamas net keturiais įvairios kilmės terminais.

4. Gydomųjų asmenų pavadinimai (52 pavadinimai). Kalbamuoju laikotarpiu buvo didelis žmonių sergamumas, apie kurį rašydami gydytojai negalėjo išsiversti be sergančius, negaluojančius žmones įvardijančių pavadinimų. Pagrindinis ir dažniausiai vartojamas pavadinimas yra ligonis (1, 5). Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne jis apibrėžiamas kaip „nesveikas, sergantis žmogus“ [6]. Publikacijose neretai šia reikšme dar vartojamas sudaiktavardėjęs dalyvis sergantysis (3, 95) (plačiau žr. toliau). Greta šių lietuviškų pavadinimų pasitaiko ir skolinys pacientas (3, 82) (variantas pacijentas (2, 40). Tarp lietuviško ligonio ir skolinto paciento esama reikšminio skirtumo – bet kuris pacientas yra ligonis, tačiau ne visi ligoniai yra pacientai, t. y. pacientu vadinamas tik gydymo įstaigoje gydomas ligonis. Pasitaiko šiek tiek rūšinių pavadinimų su dėmeniu ligonis. Galima būtų paminėti kelis antoniminius pavadinimus: septiškas ligonis (5, 151) – aseptiškas ligonis (5, 151), ramus ligonis (4, 105) – neramus ligonis (4, 105). Žmogus, sergantis užkrečiamąja liga, įvardijamas pavadinimu limpamasis ligonis (6, 186). Ir dar keletas pavienių reikšmių pavadinimų: neturtingas ligonis (3, 82), tikrasis ligonis (4, 103–104).

Karių ir civilių skirtis atsispindi asmenų pavadinimuose – tą rodo tokia antoniminių pavadinimų pora kaip civilinis ligonis (3, 83) ir ligonis karys (3, 72).

Neretai asmenys įvardijami sudaiktavardėjusiais būdvardžiais ar dalyviais. Kaip rašoma Lietuvių kalbos gramatikoje, lietuvių kalboje kai kurie būdvardžiai turi polinkį daiktavardėti. „Sudaiktavardėję būdvardžiai išlaiko būdvardžio vyriškosios arba moteriškosios giminės formą, bet įgyja daiktavardžio sintaksines funkcijas ir reikšmę. Būdvardžiai daiktavardėdami savo leksinės reikšmės paprastai nekeičia, ji tik siaurėja ir konkretėja. Sudaiktavardėję būdvardžiai žymi jau ne daikto ypatybę, bet patį daiktą arba reiškinį, turintį ypatybę“ [60, 529].

Pirmųjų metų Medicinos publikacijose daiktavardiškai vartojamų būdvardžių pasitaikė tik keletas. Pirmiausia minėtinas pavadinimas nėščia (3, 78). Sveikas žmogus įvardijamas pavadinimu sveikasis (3, 66), o pasiligojęs – ligotasis (8, 230). Tačiau dažnesni sudaiktavardėję dalyviai [61]. Keli iš jų yra esamojo laiko dalyviai. Vienas pavadinimas moters, kuri gimdo, – gimdanti (7, 219). Beje, sinonimiškai toje pačioje publikacijoje vartojamas ir daiktavardis gimdyvė (7, 219). Gyvybės ir mirties opozicijos atžvilgiu skirtina antoniminių pavadinimų pora: gimusysis (3, 76) ir mirusysis (3, 73). Minėtina sudaiktavardėjęs dalyvis sergantis (2, 49) ir jo įvardžiuotinės formos variantas sergantysis (13) (3, 95). Tai jau minėtos antoniminių sudaiktavardėjusių būdvardžių poros sveikasis – ligotasis nario ligotasis sinonimas. Asmenis įvardija dar trejetas būtojo kartinio laiko įvardžiuotinių dalyvių: žmogaus, kuriam atlikta operacija, pavadinimas operuotasis (6, 181), žmogaus, kuris yra apsikrėtęs liga, apsikrėtusysis (3, 88) ir žmogus, kuris suserga nervine liga dėl kontūzijos, pažeistasis (3, 70).

Gana gausi gydomųjų asmenų grupė, kai asmuo pavadinamas pagal ligą, kuria jis serga. Gimininiu dėmeniu eina jau minėti vientisiniai pavadinimai ligonis ir sergantysis: akių liga sergantysis (3, 80), gryžtamąja šiltine sergantysis (3, 95), dėmėtosios šiltinės ligonis (1, 13), nervų ligonis (3, 70), proto ligonis (3, 72). Pasitaikė sudėtinių pavadinimų, kurių pagrindinis dėmuo reiškiamas paprastuoju veikiamuoju dalyviu: limpama liga sergantis (2, 53), raupais sergantis (2, 49). Atskirai minėtini vientisiniai pavadinimai, kurie, palyginti su aptartaisiais sudėtiniais pavadinimais, yra terminiškesni, taigi juos drąsiau galėtume laikyti terminais. Nemažai nervų ir psichikos ligomis sergančių asmenų pavadinimų: beprotis (3, 66), nepilnaprotis (4, 101), pamišėlis (4, 101), silpnaprotis (3, 66).

1920 m. Medicinoje rašyta tuomet opia lytinių ligų tema. Šios ligos vadintos venerinėmis ar veneros ligomis, o jomis sergantysis įvardijamas trejopai: venerikas (2, 52) / venerininkas (6, 179) / veneros ligonis (8, 230). Dažniausios ligos buvo sifilis, triperis, taigi vartojami pavadinimai sifilininkas (8, 232) / sifilitikas (2, 54), triperitikas (3, 82). Minėtina antoniminių pavadinimų pora: civilinis sifilininkas (8, 232) – kareivis sifilininkas (8, 232).

Priesagos ininkas vediniais vadinami džiovos ir stabo ištikti asmenys: džiovininkas (2, 53), stabininkas (5, 131). Straipsnyje „Gūžių ir endeminio kretinismo būstinė Lietuvoj“ vartojama kretinizmu (liga, kuri reiškiasi fizinio, psichinio vystymosi ir skydliaukės funkcijos sutrikimais [64, 452]) sergančio asmens pavadinimai: kretinaitė (4, 97) (nebylė kretinaitė (4, 99), kretinė (4, 98).

Vienas iš to meto Sveikatos subkomisijos svarstomų klausimų – kova su lytinėmis ligomis. Kadangi šios ligos daugiausia platinamos prostitučių, tai ir pavadinimas prostitutė (3, 81) čia laikomas medicinos asmens pavadinimu. Skiriami dviejų rūšių antoniminiai prostitučių pavadinimai: slaptoji prostitutė (3, 81) ir viešoji prostitutė (3, 81).

Apibendrinant galima pasakyti, kad gydomųjų asmenų pavadinimų pirmųjų metų Medicinos publikacijose palyginti su gydančiųjų asmenų pavadinimais negausu. Nesveikas žmogus vadinamas keliais koreliuojamaisiais pavadinimais – ligonis / pacientas / sergantis  /  sergantysis. Šie pavadinimai, išskyrus skolinį pacientas, eina sudėtinių pavadinimų pagrindiniais dėmenimis. Dalis gydomųjų asmenų įvardyta aprašomojo pobūdžio žodžių junginiais, kurie panėši į minimalias apibrėžtis, tačiau esama ir terminiškų vientisinių pavadinimų. Tai daugiausia priesagos -ininkas ir jos konkurentės – skolintinės priesagos -tikas vediniai. Gydomuosius asmenis linkstama įvardyti sudaiktavardėjusiais būdvardžiais ir dalyviais. Tokią raišką taip pat galima laikyti neterminiškumo žyme. Neretos antoniminės asmenų pavadinimų poros. Iš gydomųjų asmenų pavadinimų reikšmių galima sužinoti, kokiomis ligomis anuomet sirgta. Dažniausiai tai buvo užkrečiamosios ligos (šiltinės, raupai, džiova, stabas), lytinės ligos (sifilis, triperis (dabar gonorėja), nervų ir psichinės ligos, akių ligos ir kt.

APIBENDRINAMOSIOS IŠVADOS

1. Pirmaisiais, 1920-aisiais, medicinos teorijos ir praktikos žurnalo Medicina leidimo metais pasirodė tik aštuoni numeriai. Juose išspausdinta 16 medicinos mokslo straipsnių ir kitokio, daugiausia informacinio, pobūdžio publikacijų, kuriose rasta kiek daugiau nei pora šimtų medicinos asmenų pavadinimų.

2. Medicinos asmenų pavadinimai pasižymi reikšmine įvairybe – išskirtos keturios pagrindinės jų grupės: gydančiųjų asmenų pavadinimai, medicinos mokymo asmenų pavadinimai, vaistininkystės asmenų pavadinimai ir gydomųjų asmenų pavadinimai. Šių grupių viduje pavadinimai dar smulkiau skirstomi į pogrupius pagal visokius, neretai individualius, aspektus, vis dėlto kelis dažninius reikėtų iškelti – tai aukštojo medicinos mokslo įgijimas, sąsaja su kariuomene ir kvalifikacijos laipsnis. Visus asmenų pavadinimus vienija bendroji, medicinos, sema, tačiau jie skiriasi įvairiomis diferencinėmis semomis.

3. Sandaros atžvilgiu vyrauja sudėtiniai medicinos asmenų pavadinimai, kurių pagrindiniais dėmenimis daugiausia eina lietuviškos kilmės terminai. Sudėtinių pavadinimų persvarą, žinoma, bus nulėmęs poreikis įvardyti skirtingus su medicinos mokslu ir praktika susijusius asmenis, taip pat sergančius asmenis, ko neįmanoma padaryti vientisiniais pavadinimais; būdingi priedėliniai junginiai (gydytojas terapeutas, lietuvis gydytojas, vokietis chirurgas, kareivis sifilininkas ir kt.).

4. Neretam šiandieninis mokslinis tekstas asocijuojasi su svetimų terminų gausa. Tiriamasis medicinos asmenų pavadinimų šaltinis yra mokslinis žurnalas, tačiau jame vyrauja lietuviškos kilmės pavadinimai, daugiausia priesagų vediniai (gydytojas, mokovas, slaugytojas, pribuvėja, seselė, vaistininkas, ligonis, džiovininkas ir kt.). Iš skolinių dažniausi lotyniškos (daktaras, medikas, pacientas, provizorius, sanitaras ir kt.) ir graikiškos kilmės (antomas, chirurgas, fiziologas, terapeutas ir kt.) žodžiai. Hibridai nebūdingi, dažniausiai jų šaknis skolinta, o priesaga lietuviška (stipendininkas, farmacininkas, venerininkas „sergantis venerine liga“, kretinaitė „serganti kretinizmu“ ir kt.).

5. Medicinos publikacijose nesitenkinta tik ligonio pavadinimu, stengtasi skirtingomis ligomis sergantiesiems pavadinti ieškoti kitoniškų pavadinimų.

6. Nedaug varijuojančių pavadinimų, taigi, galima sakyti, kad daugumos medicinos asmenų pavadinimų forma jau buvo nusistovėjusi.

7. Terminiškumo kriterijų labiausiai atitinka gydančiųjų asmenų pavadinimai, o dalis gydomųjų asmenų pavadinimų terminiškumu nepasižymi, nes įvardijami sudaiktavardėjusiais būdvardžiais ir dalyviais (dažniausiai) (apsikrėtusysis, pažeistasis, sergantysis, sveikasis ir kt.) ar aprašomojo pobūdžio žodžių junginiais (akių liga sergantysis, gryžtamąja šiltine sergantysis ir kt.).

8. Medicinos asmenų pavadinimai teikia dalykinės ir kalbinės informacijos. Iš jų reikšmių galima sužinoti apie sveikatos ir medicinos reikalų padėtį Lietuvoje 1920 metais, apie tai, kas gydė žmones, kokiomis ligomis žmonės sirgo, kas juos gydė ir prižiūrėjo, koks buvo gydytojų personalas ir pan.

Šaltiniai ir literatūra

PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ

Names for Actors in the Medical Field in the 1920 Issues of Medicina, the First Medical Magazine in Independent Lithuania