Lietuvių liaudies dainų refrenų sisteminė apžvalga

ĮVADAS

Klausa suvokiama tikrovė kalba perteikiama labai įvairiai, yra daug galimybių ir raiškos būdų. Įvairiuose baltistikos tyrimuose jau seniai neabejojama lietuvių liaudies dainų reikšme. Dainų kalba ir jos ypatybės nuo seno domina įvairių filologijos sričių atstovus, tačiau lietuvių liaudies dainų refrenų kalbinė raiška iki šiol yra sulaukusi nedaug dėmesio. Lingvistams ir kitiems tyrėjams visada įdomūs buvo ir yra leksinės sistemos paribio reiškiniai – tai yra tie kalbos elementai ar ženklai, kurių vieta leksikos sistemoje dažnai apibūdinama klausimu: ar šis garsų derinys turi reikšmę ar neturi jos, ar tai žodis ar ne. Lietuvių kalboje, kaip ir kitose, egzistuoja bendrųjų fonotaktikos taisyklių leidžiamos, tačiau dažnai nerealizuotos struktūros, kurias neretai užpildo ne tik skoliniai, tarmių leksika, tikriniai žodžiai, bet ir emocinė ekspresinė leksika, kartais leksinės sistemos paribio reiškiniai [4, 16; 5, 9] – įvairių ritualų, mįslių, burtų formulės, keiksmažodžiai, vaikų leksika ir kt.

Refrenai, kaip žodžio savybių turintys kalbos ženklai, taip pat yra laikytini leksinės sistemos paribio reiškiniu. Kilmės požiūriu refrenai yra afektiniai motoriniai kalbos elementai, patyrę kalbos raidos evoliuciją ir įgiję leksemoms būdingų ypatybių [23, 111]. Refrenai – dainų žanrą bei atlikimo laiką nurodantys ženklai [12, 9].

Kaip ir burtų, mįslių formulės, vaikų leksika ir kt., refrenai yra ir šūksminės poezijos reliktai. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne refrenas apibūdinamas kaip ,,pasikartojanti dainos ar eilėraščio dalis, priedainis“ [3]. Tarptautinių žodžių žodyne refrenas aiškinamas kaip ,,[pranc. refrain] poetinio vokalinio kūrinio [dainos, baladės] teksto ir melodijos dalis, kuri dėsningai kartojasi tam tikrose jo vietose“ [31, 632].

Refrenai nėra padriki kalbos elementai – jie paklūsta ir fonotaktikos dėsniams kalbos lygmeniu, ir harmonijos dėsniams meniniu lygmeniu. Visose kalbose žodžius ir skiemenis sudaro ne atsitiktinės, o reguliariosios fonemų kombinacijos [4, 98; 5, 68]. Priebalsiai laikomi periferine skiemens dalimi, kuri gali eiti ir prieš centrą, ir po jo arba jį supti iš abiejų pusių, tačiau lietuvių kalboje priebalsiai negali patys vieni sudaryti skiemens [4, 165; 5, 118]. Fonemų junginiai turi būti sudaryti pagal tam tikras taisykles, jiems visada būdinga vienokia ar kitokia struktūra – fonotaktika, kuri leidžia nustatyti sintagminius santykius ir fonemų klases. Refrenų tyrimas gali atskleisti garsus, turinčius aiškų semantinį krūvį, kurių svarbiausios funkcijos – tiksliau apibūdinti sunkiai apibrėžiamą refreno turinį, papildyti refreno reikšmės suvokimą įvairiais konotaciniais garsų reikšmių atspalviais.

Literatūrologai teigia, kad minėtasis reiškinys yra „šūksmais, nerišliu žodžių junginiu, atsitiktine fraze ar konstatuojamu įvardijimu reiškiamas ne konkretus vientisas išgyvenimas, o tik tam tikras susijaudinimas, afektinė būsena, galinti išsikrauti arba grynai automatišku kalbos veiksmu, arba aplinkos fakto pamėgdžiojimu bei pliku konstatavimu“ [23, 111; plg. 13, 228; 233–234]. Balys Sruoga refreno sąvoką apibrėžia taip: „ją imame kaipo tam tikrą posmą, pasikartojantį sekant dainos strofas, retrospektuodami jo praeities kelią“ [29, 190]. Pirmykštė daina, būdama primityvi, yra vis to paties kartojimas, kuris kartais gali tęstis ir labai ilgai. Kartojama dainininko jausmui, nuotaikai pratęsti arba dėl to, kad dainininkas nesugeba kurti ilgesnių dainų. Taigi kartojimas yra esminis primityvios dainos bruožas [13, 235; 229]. Kita išskirtinė refreno savybė, kuriai jis paklūsta, yra dainos ritmas.

Šio straipsnio tyrimo objektas – lietuvių liaudies dainose pasikartojanti teksto dalis, turinti sunkiai apibrėžiamą arba visai nenusakomą reikšmę ir dažnai lietuvių kalbos garsų jungimuisi, skiemens sudarymo taisyklėms paklūstančią kalbinę raišką. Tyrimo tikslas – pristatyti lietuvių liaudies dainų refrenus ir jų atliekamas funkcijas dainose, pasvarstyti, ar tai yra kalbos ženklai, turintys reikšmę ar jos neturintys, ar tai žodžiai ar ne. Tyrimo uždaviniai: aptarus lietuvių liaudies dainų refrenų tyrimus, detaliau išnagrinėti įvairių lietuvių liaudies tipų dainų refrenus, pateikti galimą jų klasifikaciją, analizę ir išvadas.

Leksinės sistemos paribio reiškiniai  –  ikoniški žodžiai, kurie turi savybę išreikšti, o ne pavadinti, „paslėpti“, tikrąjį pavadinimą. Ikoniškumas yra kalbos ženklo ypatybė, pasireiškianti tarp dviejų jo dalių – žyminio bei žymiklio, tarp materialaus vaizdinio ar garsinio ir struktūriško panašumo. Ikonos – tai ženklai, kurių ypatybė yra panašumas į žymimąjį objektą. Jie su objektu gali turėti bendrų savybių arba atkartoti jo sandarą. F. De Saussure’o sekėjai pripažino, kad fizinė ženklo forma – signifikantas – ir su juo susijusi mentalinė idėja – signifikatas – gali sietis ikonišku ar sutartiniu būdu. Ikoniško ryšio atveju signifikantas atrodo ar skamba kaip signifikatas, sutartinio ryšio atveju jie abu susiję tik dėl vartotojų susitarimo. Daugiausia ikonų bruožų turi ištiktukai, jaustukai, nurodomieji įvardžiai, kita ekspresyvioji leksika [6, 35–57; 7, 5–19; 6, 44–47] (1). Ekspresyvioji leksika nagrinėta kalbininkės Birutės Jasiūnaitės: aptardama lietuvių kalbos pejoratyvus ir palyginimus, tyrėja įžiūri kai kurių ikonizmo bruožų [6, 35–57; 7, 5–19]. Nuoseklių, išsamių lingvistinių (semantikos, struktūros, darybos, kilmės) tyrimų, skirtų lietuvių liaudies dainų refrenams, nėra.

Refrenai yra neatsiejami nuo dainos melodijos ir ritmo. Liaudies daina tikriausiai ilgus metus buvo kaustoma ritmo, kol sustiprėjo melodija, ir tik tada, kai žodžiai ir melodija išsiskyrė, radosi poezija siaurąja to žodžio prasme [13, 231]. Ritmas be dainos ar kitos melodijos gali egzistuoti, tačiau melodija neegzistuoja be ritmo, jis gali būti kintantis, tačiau būna visada. Ritmas diktuoja tam tikrą tvarką, jis visada siejamas su muzika. Muzikoje ši sąvoka žymi skirtingo ilgio garsų išdėstymą laike. Nuo ritmo priklauso melodijos plastiškumas, aštrumas, tolygumas, veržlumas, kartais net lietuvių liaudies dainų refreno struktūra. Ritmo poveikis neabejotinai yra vienas svarbiausių veiksnių, veikiančių refreno sandarą. Ritmas judėjimą daro suskaičiuojamą [27, 51].

Vieni iš pirmųjų bandymų semantiškai nagrinėti lietuvių liaudies dainų refrenus ir juos klasifikuoti yra Balio Sruogos. Dainų poetikos etiuduose [29, 188–204] refrenai aptarti poroje skyrių: „Refreno prasmė“ ir „Refreno istorinis kelias“. Pasak B. Sruogos, lietuvių liaudies kūryboje galima matyti visus refreno raidos etapus ir tokią galimą refrenų klasifikaciją: 1) ištisos dainos, susidedančios iš „beprasmių žodžių“, 2) į „beprasmių žodžių“ tarpą įsibraunantys žodžiai su bendrai suprantamomis šaknimis, tačiau vartojami ta pačia tvarka kaip ir kiti „beprasmingieji“, 3) „prasmingieji“ ir „beprasmingieji“ žodžiai sudaro vieną visumą, 4) „prasmingieji“ žodžiai sudaro visą dainą, 5) „prasmingieji žodžiai“ išstumia „beprasminguosius žodžius“ iš refreno [plačiau žr. 29, 190–204].

Literatūrologas Donatas Sauka knygoje Lietuvių tautosaka [23, 110–117] yra aptaręs lietuvių liaudies dainų priedainius; daug dėmesio skyręs sutartinių atmainoms, sutartinių priedainiams, jų garsynui.

Įdomių pastebėjimų galima rasti Aukusti Roberto Niemi Lituanistiniuose raštuose [1996]. Jo aptarti pirmykštės giesmės ir pirmykštės dainos panašumai ir skirtumai, nagrinėtas ritmo, darbo, muzikos ir poezijos santykis, ieškota lietuvių ir kitų tautų liaudies dainų sąlyčio taškų [13, 213–252; 229; plg. 16, 16–25].

Be minėtų literatūrologų, lietuvių liaudies dainų refrenų, sutartinių semantiką, kilmę ir prasmę analizavo ir etnomuzikologai. Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė yra paskelbusi straipsnių apie sutartines, nagrinėjusi pavienių refrenų kilmės problemas [26, 350–368; 17, 13–23; 18, 22–39; 19, 161–173]. Dalios Urbanavičienės darbuose Šokamosios ir žaidžiamosios sutartinės [1999], Lietuvių apeiginė choreografija [2000] akcentuojamos judesio ir garso sąsajos. Iš abiejų sutartinių tyrinėtojų (ir praktikių) darbų matyti, kad refrenai yra reiškinys, neatsiejamas nuo muzikavimo, ritmo, mėgdžiojimo, judesio.

Sutartinių priedainių semantiką taip pat aprašė Daiva Šeškauskaitė ir Berndas Gliwa [24, 169–185; 25, 183–191]. Dalios Vaicenavičienės daktaro disertacijoje „Lietuvių liaudies pasakų dainuojamieji intarpai: jų funkcijos ir melodika“ [2001] aptariamos intarpų funkcijos, melodijos, intonaciniai motyvai [34, 141–153]. Austės Nakienės disertacijoje „Senasis lietuvių liaudies melodijų sluoksnis: refreninės dainos ir sutartinės“ [2001] analizuojamos sutartinių ir refreninių dainų melodijos. Autorė teigia, kad tekstas ir refrenas pasižymi skirtinga išraiška. Tai, ką pasakojamasis tekstas išreiškia vienu sakiniu, refrenu esantis garsažodis išreiškia vienu žodžiu. Ieškodami refreninės sandaros ištakų pastebime, jog dainos paveldėjo ją iš seniausiojo sluoksnio tautosakos kūrinių: gamtos garsų pamėgdžiojimų, vaikų dainų, lopšinių, dainuojamų pasakų intarpų“ [12, 8].

Minėtini Jolantos Zabarskaitės bandymai nustatyti refrenų vietą leksikos sistemoje [37, 25–31]. Analizuodama kelių Dainyno tomų refrenus, kalbininkė aptarė refrenų eksplozinių priebalsių tipus ir jų vartojimo tendencijas, išanalizavo fonemų dažnį eksploziniuose refrenų junginiuose, interpretavo refrenų garsų fonosemantiką [žr. ten pat]. Fonosemantikos problema bene labiausiai rūpi lietuvių poetikos tyrėjams, kurie ir teoriškai, ir praktiškai jos negali išvengti, tačiau neretai pateikia kaip diskusinį dalyką. Fonosemantikos dalykus, nagrinėdamas poetinės kalbos garsyno kiekybines ypatybes, savo darbuose yra svarstęs Petras Skirmantas [26, 63–78] (2).

Tyrėja Violeta Černiūtė nagrinėja ne tik Lietuvių kalbos žodyne suregistruotus refrenus, bet ir latvių kalbos žodyne Latviešu literārās valodas vārdnīca pateikiamų refrenų reikšmę, apibūdinimą, kokiai kalbos daliai jie priklauso (apibrėžtyje taip pat nurodomas žanras, kokio tipo dainose refrenas vartojamas), pateikiama daug iliustracijų [1, 8] (3).

Minėti darbai rodo, kad, norint turėti išsamų leksinės sistemos paribio vaizdą, reikia skirti dėmesio ir refrenams, nuosekliai ištirti jų struktūrą – fonotaktiką ir galimas garsų konotacijas, semantikos atspalvius, refrenus suklasifikuoti, atskleisti jų savitumą ir tik jiems būdingas iki šiol plačiau neaprašytas ypatybes.

GALIMI LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ REFRENŲ TIPAI

Lietuvių liaudies dainose refrenai yra įvairių formų ir vartojami dažnai, beveik kiekviena daina turi refreną. Vadinasi, galime tikėtis, kad melodijos ir eilėdaros ,,sudrausmintas“ tekstas dainose išsaugojo, ko gero, nepakitusias formules iš gana senų laikų [8, 15]. Refrenas yra daug senesnis negu prasmę turintys dainos žodžiai. Refrenai, susidedantys iš onomatopėjų ir jaustukų, pačiu pirmykščiu būdu – šauksmu – išreiškia žmogaus būseną, nusiteikimą, jausmus.

Visų tipų dainose (3) pasitaiko įvairios struktūros refrenų. Liaudies dainose vartojami tokie kalbiniai elementai, kurie tiesiogiai priklauso nuo melodijos; dažnai natūralus tekstas, reiškiantis atitinkamą mintį, viršija nustatytą skiemenų skaičių arba, priešingai, jam trūksta skiemenų, prireikia kaip nors išvengti skiemenų pertekliaus arba trūkumo, tada pasitelkiama fonetika (balsio pakartojimas, balsio pridėjimas, balsio praleidimas, nukirtimas, balsių sutraukimas) [11, 33] (4).

Refrenai gali būti vienskiemeniai ir daugiaskiemeniai: dviskiemeniai, triskiemeniai, keturių ir daugiau skiemenų. Kartais jiems būdinga reduplikacija. Ši žodžio formavimo priemonė įrodo refreno ikoniškumą: forma ir reikšmė tampa panašūs vienas į kitą kiekybiniu atžvilgiu. Reduplikuoti refrenai koduoja pakartojimą, o tai padeda aktualizuoti patį refreną.

Neabejotina, kad refrenų skiemenų skaičius yra susijęs su lietuvių liaudies dainos posmo žodžių skiemenų skaičiumi (plg. rusų liaudies dainas – plačiau žr. http://ivgi.rsuh.ru/folklore/publications.htm). Lietuvių liaudies dainų refrenų sudėtinių segmentų formules, kurių gausu dainų tekstuose, galima sieti ir su dainos melodija, atlikimo būdu, netgi laiku, kada dainos atliekamos (dirbant, švenčių, apeigų metu ar pan.). Žinoma, didelę įtaką daro ir dainos ritmas.

Refrenus gali sudaryti vienas segmentas, pvz.: leliumai, dauno, daradlyvoja, čiuto, dobilio, kūkali, rūto ir kiti. Pvz.:

Keli segmentai – du, trys, keturi, penki, šeši ir daugiau – taip pat dažni LLD, pvz.: čiuto rūto VD1 [LLD II 313], ciūciai liūlia KAD1 [LLD XX 223], traliad raliad rylia lia, rydre rylia rylia lia HD [LLD XVI 285, i i i i i i i VD1 [LLD II 492], tra lia lia lia tra lia lia lia VD1 [LLD II 609]. Pvz.:

Vieni refrenai yra populiarūs ir paprasti, pvz.: oi lylia lylia, ramta lylia lylia VD3 [LLD V 277], ramta drylia lialia, olia lialia liala VD1 [LLD II 195], kyko kyko VkD [LLD I 124]. Kiti – reti ir sudėtingi, rečiau girdimi, kartais net pretenzingi, apipinantys archajiškus liaudies dainų posmus keistais, lyg svetimas kalbas vaizduojančiais, imituojančiais, šmaikščiais burbuliavimais, kurie primena skaičiuotes, pvz.: ok vai ko vai vai, ko vai vyva vis bam bam, bus jau žydam po visam HD [LLD XVI 744], oi dender vester mender viter viter vitirėlis DD2 [LLD XII 315], ok jopėn kėrvėr jopėn kojom carom carom carom sarga kopėn kojom carom VD2 [LLD IV 206]. Pvz.:

Išanalizavus tiriamosios medžiagos struktūros ir galimos semantikos ypatumus, visus refrenus pagal jų atsiradimo būdą galima suskirstyti į keturias grupes: garsažodiniai, kvazileksiniai, kvazidarybiniai, samplaikiniai refrenai.

Gausiausia grupė  –  garsažodiniai refrenai, jų nagrinėtuose Dainyno tekstuose yra daugiausiai (5). Dažnai refrenuose skamba ritmiškai, intonaciškai gana panašūs apibendrinto pobūdžio garsažodžiai [35, 149]. Garso imitavimas gali būti motyvacija pasirenkant žodžio formą, o ji pagrįsta žodžio garso ir garso, susijusio su reikšme, panašumu. ,,Kalbininkai ir kiti tyrėjai dažnai neigia refrenus esant kalbos dalimis. Teigiama, kad tai tik teksto priedai, garsažodžiai, neturintys reikšmės, atitinkantys metriką, ritmą. Refrenų garsinė sandara galėtų sukelti arba išreikšti tam tikrą emociją, ir dėl to vadintųsi ,,garsažodžiais“ [22, 92].

Garsažodiniai refrenai paklūsta ir lietuvių kalbos fonotaktikos, ir muzikos harmonijos dėsniams, nėra padriki kalbos elementai (6). Garsažodinių refrenų kilmė gali būti labai įvairi – jaustukinė, ištiktukinė, invokatyvinė, pavyzdžiui, ai, ei, oi (kilę iš jaustukų), bum, tram, dziug (kilę iš ištiktukų), ciuci, tprū (invokatyvai), pvz.: a a a VkD [LLD I 402], ai ai ai ai HD [LLD XVI 608], gir gir gir gar gar gar VkD [LLD I 1980], do do do do do do do ŠD3 [LLD XIV 331]. Jie išsiskiria tuo, kad juos išgirdus žmogaus atmintyje kyla girdėti garsai, kartais – matyti paukščių, gyvūnų, vabzdžių vaizdai.

Kartais tradicinėse dainose pasitaiko neįprastų garsažodžių, imituojančių melodiją, pvz.: icaka icaka feivedria ritaida, ūkaka ūkaka čiudrilialia, sir li li, sir li li ku ku ku ku ku ku ku, kirvir vir vir bam bam bam ir pan. Tų šūksnių, sudariusių primityviąją dainą, formavimuisi, be garsų kartojimo, didelę reikšmę turėjo gamtos ir gyvulių garsų pamėgdžiojimas [1, 231].

Atliekant garsažodinių refrenų analizę refrenų skiemenys buvo suskirstyti į pridengtuosius (jų pradžioje būna priebalsių) ir nepridengtuosius (jie prasideda balsiais ar dvigarsių balsiniais dėmenimis) [14, 303–304; 15, 208].

Iš garsažodinių refrenų fonotaktikos analizės matyti, kad jų eksplozinėje dalyje vyrauja garsažodinių refrenų pridengtieji skiemenys (78,9 proc.). Vyrauja R tipo vienanarė garsažodinių refrenų eksplozija, iš R tipo priebalsių ir balsių sudarytas refreninis žodis yra skambus, lengvas bei dainingas. Pvz.:

Garsažodinių refrenų eksplozijoje labai retai vartojami S tipo priebalsiai, dažnesni T tipo priebalsiai; jų dažnumą galima aiškinti šalia esančių žodžių, nusakančių intensyvumą, reiškiančių judesį, veiksmą, vartojimu. Pvz.:

Dvinarėje garsažodinių refrenų eksplozijoje vyrauja CCV junginio modeliai. Pvz.:

Nepridengtųjų skiemenų vartojama keturiskart mažiau nei pridengtųjų  –  21,1  proc. Mažesnės kiekybės garsus refrenuose reiškia trumpieji balsiai, o ilgieji – ilgesnių garsų ir kiekybės imitavimo pagrindas. Garsažodinių refrenų implozijoje vyrauja atvirieji skiemenys: dažniausiai skiemenys baigiasi balsiu, rečiau – dvibalsiu. Pvz.:

Uždarųjų skiemenų yra mažiau negu 10  proc. Jiems būdinga vienanarė implozija. Dažniausiai garsažodinių refrenų skiemens pabaigoje vartojami R tipo priebalsiai. Antrieji pagal dažnumą garsažodinių refrenų implozijoje – T tipo priebalsiai, rečiausiai pasitaiko S tipo vienanarė implozija. Pvz.: judbum judbum judbum bum VD3 [LLD V 36], kirvir vir vir bam bam bam HD [LLD XVI 726].

Lietuvių liaudies dainyno refrenuose, dažniausiai atliekančiuose ekspresyvinę funkciją, vartojama priebalsių, šiaip jau nelabai būdingų lietuviškiems žodžiams, pvz.: icha cha icha cha GD [LLD XV 209], e cha cha e cha cha GD [LLD XV 210], fidara ičkačka GD [LLD XV 211], fidirai fidirai GD [LLD XV 208]. Svetimųjų lietuvių kalbos priebalsių (f), (h) refrenuose nedaug. Pasitaiko net labai neįprastos artikuliacijos garsų, pvz., garsas, kuriuo šaukiami šunys ar raginami arkliai; nuostabą reiškiantys apibūdinimai ir pan. Pvz.:

Kita refrenų grupė – kvazileksiniai refrenai. Kvazileksiniais refrenais galima laikyti žodžio savybių turinčius refrenus. Lietuvių liaudies dainyno tekstuose šio tipo refrenų reikšmė yra susijusi su pačios dainos teksto prasme. Kvazileksinių refrenų funkciją atlieka sutrumpėjusios žodžio formos, dialektizmai, kreipiniai (7). Visus šiam tipui priskirtus refrenus galima suskirstyti į du pogrupius: motyvuotus ir nemotyvuotus kvazileksinius refrenus (8). Pirmajam pogrupiui priskiriami tie refrenai, kuriuose yra gana aiški keliama asociacija ir nesunku nustatyti, su kokiu žodžiu galima sieti motyvuotą kvazileksinį refreną, kitaip sakant, nustatyti žodį, iš kurio jis yra išriedėjęs (9), pvz.: ievar [jovaras], lelijėlo [lelijėlė], dobilio [dobilas], sesiul [sesuo], panaičiok [ponaitis], aguonėle [aguona], rūtala [rūta], sesiul [sesuo], lelijela [lelija], ievar [jovaras], bitela [bitė], našloita [našlaitė] ir t. t. Lietuvių liaudies dainyno tekstuose šio tipo refrenų reikšmė yra susijusi su pačios dainos prasme.

Nemotyvuotų kvazileksinių refrenų pogrupiui priskiriami tie atvejai, kai nustatyti žodį, iš kurio kvazileksinis refrenas yra kilęs, sudėtinga arba visai neįmanoma, tačiau žodį refrenas primena, pvz.: šydar DD2 [LLD XII 314], vydar DD2 [LLD XII 314], valdasa VkD [LLD I 180], valdangi VkD [LLD I 180]. Dainose dažnai pasidaroma originalių naujadarų, iškraipant konkrečios prasmės žodžius [22, 111].

Šio tipo refrenus galima grupuoti, pvz.: žmonės (brolaliai, martele, panaliai), gyvūnija (bite, dagile, katinėli, gegulė), augalai (lelija, rūta, mėtauja, ievar), išskirti giminystės ir žmonių bendruomenės, laiko ir erdvės ir pan. grupes.

Giminystės ir žmonių bendruomenės kvazileksinių refrenų grupei galima priskirti motyvuotus kvazileksinius refrenus, kurių reikšmę pagal keliamas asociacijas galima sieti su asmenį, žmonių grupę įvardijančiais pavadinimais, pvz.: bral, brolaliai, seseliai, sesiula, sesut, sese, marc, martele, marti, panaičiok, panaliai, bajaraite, bajaraitėlė, našloita, našlaitala.

Visų tipų dainose itin dažni refrenai sesiula KID1 [LLD III 66], sese KID1 [LLD III 694], sesut DD1 [LLD VI 122] (sesuo ,,tų pačių tėvų duktė kitiems jų vaikams“) [10] (10)^. Šio refreno vartojimas Lietuvių liaudies dainyno tekstuose įvairuoja: refreno funkciją atlieka įvairios modifikuotos daiktavardžio formos, dažniausiai tarminiai kreipiniai, trumpiniai. Refrenai marc DD1 [LLD VI 233], martele DD1 [LLD VI 233], marti (marti ,,sūnaus žmona“) [10]. Dainose itin dažnai vartojamos įvairios žodžio marti, virtusio refrenu, formos – dauguma jų yra dialektizmai. Šių refrenų reikšmė lietuvių liaudies dainose tiesiogiai susijusi su dainų tekstu. Pvz.:

Lietuvių liaudies dainose darnūs gamtos vaizdai dažnai leidžia įtaigiai atskleisti žmonių santykius, jų jausmus. ,,Šalia garsažodžių, kurių reikšmė šiuo metu [dar] nežinoma, refrenais eina ir žodžiai, laikytini augalų pavadinimais“ [23, 184]. Kai kurie refrenai pagal keliamas asociacijas primena augalus. Augalų grupės požymis, būdingas visiems grupės žodžiams, yra gamtos įprasminimas, pvz.: ievar, ievare, ievari, javar, jevar, jovar, jovaras, jovarėli, jėvar, obelėla, dobile, dobilio, dobilioj, dobiliutela, dobilja, dobiluti, dobilutėli, dobilėl, dobilėli, dabilio, kukale, kukali, kukalėli, kūkal, kūkali, kūkalėli, rugeli, žolyne, aguonėle, jaguon, jaguonoj, jaguonėla, lelija, lelijala, lelijela, lelijėl, lelijėla, lelijėle, lelijėlė, lelila, rūta, rūtala, rūtela, rūtelė, rūtele, rūtytala, rūtytėla. Kaip matyti iš pavyzdžių, šiai grupei galima priskirti refrenus, kurie įvardija medžius (obelis, jovaras, eglė), gėles bei žolynus (lelija, mėta, rūta, sedula, nendrė).

Augalų pavadinimų ir jų variantų Lietuvių liaudies dainyno refrenuose yra gana daug. Kuo nuoširdesnis, intymesnis kreipimasis į gamtą, tuo apskritai daina emocingesnė, labiau išreikšta žmogaus esybė [22, 33]. Dėl sąskambio pakeičiami ir prasmingi žodžiai: prasmė užtušuojama, pridedama nekaitoma -o galūnė. Taip susiformavo vienas iš populiariausių priedainių dobilio [22, 111]. Lietuvių liaudies dainyne refrenas dobilio yra dažniausias.

Refrenai, kurio ryšį su pagrindine žodžio dobilas reikšme galima nesunkiai numanyti: dobile dobilėli KID1 [LLD XVII 184], dabilio VD3 [LLD V 46], dobile DD1 [LLD VI 317] (dobilas „toks daugiametis pašarinis augalas“) [10]. Refreno funkciją atlieka įvairios žodžio formos: trumpiniai, dialektizmai, mažybiniai maloniniai žodžio variantai, pvz.:

Refrenų, kurie įvardytų medžius, nėra daug. Liaudies dainose medis suvokiamas tarsi gyva būtybė su visomis jai būdingomis žmogiškosiomis savybėmis, būsenomis [30, 215]. Dažniausiai vartojami refrenai: ievar DD1 [LLD VI 319], ievare DD1 [LLD VI 321], ievari DD1 [LLD VI 333], javar DD1 [LLD VI 322], jevar DD1 [LLD VI 330], jovar [LLD, T. VI, 1933, 334], jovaras DD1 [LLD VI 332], jovarėli DD1 [LLD VI 327], jėvar DD1 [LLD VI 331] (ievaras „jovaras – gluosninių šeimos medis, tuopa, topolis“) [10]. Refreno funkciją atlieka įvairūs žodžio jovaras variantai: įvairuoja rašyba, pasitaiko dialektizmų, sutrumpėjusių žodžio formų, kreipinių. Pvz.:

Palyginti gausus gėlių kvazileksinių refrenų pogrupis. Vienas iš dažnesnių yra refrenas lelija. Jo vartojimas įvairuoja. Dažnai gana sunku nustatyti refreno semantinį ryšį su pačiu augalo pavadinimu, tačiau šalia esantys žodžiai rodo jį esant: lelija HD [LLD XVI 289], lelijala HD [LLD XVI 289], lelijela VD1 [LLD II 309], lelijėl DD2 [LLD XII 530], lelijėla DD2 [LLD XII 357], lelijėle HD [LLD XVI 292], lelijėlė DD1 [LLD VI 247] (lelija ,,lelijinių šeimos augalas dideliais varpelio pavidalo žiedais“) [10]. Refreno funkciją atlieka žodžio trumpiniai, kreipiniai, tarminės formos, pvz.:

Refrenas rūta yra dažnas įvairių tipų vestuvinėse dainose ir tai galima sieti su vestuvių apeigų simbolika. Rūta („rūtinių šeimos stačiais šakotais stiebais, smulkiais lapeliais stipraus kvapo darželio augalas“) [10] yra priskirtina vestuvinių simbolių grupei, ji yra nuotakos skiriamasis ženklas, nekaltybės ir jaunystės simbolis.

Refreno funkcijas atlieka tarminės formos, mažybiniai maloniniai kreipiniai ir t. t., pvz.: rūtela DD1 [LLD VI 243], rūtelė DD1 [LLD VI 245], rūtytala DD1 [LLD VI 234], rūtela rūtela, rūtytėla VD2 [LLD IV 85]. Dažnai refreną sudaro keli sudedamieji segmentai, pvz.:

Gyvūnijos kvazileksinių refrenų nėra daug. Šiai grupei priskiriami Lietuvių liaudies dainyno refrenai, reiškiami žodžiais, žyminčiais gyvulius, paukščius, vabzdžius. Gamtos apraiškų meninis įprasminimas visoje žodinėje liaudies kūryboje yra senas, daugiaprasmis ir įvairiapusis [LLD XV: 6]. Juos galima suskirstyti į tris pogrupius: vabzdžiai, paukščiai, gyvūnai: bite, bitela, bitėla, vitirėlis, dagile, dagiluti, dagilėli, dagu, katinėli. Išsiskiria refrenai, kurių bendroji sema susijusi su veiksmu, atliekamu paties subjekto, arba būsena, kurią patiria gyva būtybė, pvz., kalba, kalbėdamu, čiutinti, linago, linga, lingo, lingolioj, liūd, liūdzi, krito, siūrava, siūravo, kukavo.

Gana retai lietuvių liaudies dainų refrenai nusako metų, paros laiką, vietą, ją galima tik numanyti, pvz.: baro, vasaro, vokaro, rytelio ryto, jure, Ryga, Rygužėla, Lietuva, Dainava, Vilnium. Vietovardžiai yra palyginti reti Lietuvių liaudies dainyno refrenuose: Lietuva (11) VD2 [LLD IV 31] (Lietuva ,,valstybė prie Baltijos jūros rytinių krantų“) [3]; Vilnium VD2 [LLD IV 138] (Vilnius ,,miestas, Lietuvos sostinė“) [3], pvz.:

Trečioji grupė refrenų – kvazidarybiniai refrenai (12). Šiam tipui galima priskirti refrenus, turinčius baigmenį, panašų į formalųjį darybinį formantą, pvz.: čiutėla DD2 [LLD XII 311], treputėla DD2 [LLD XII 357] [-ėla], lyliutis VkD [LLD I 63] [-utis], nazarai VkD [LLD I 204], trabaldai VkD [LLD I 205], munzai VkD [LLD I 178], fidirai GD [LLD XV 208] [-ai], lyliauka VkD [LLD I 84] [-auka] ir t. t. Šio tipo refrenai turi neįprastą ,,šaknį“, tačiau primena įprastos darybos žodžius, turi įprastus darybos formantus. Pridedant daiktavardžio ar būdvardžio priesagą, žodžiams suteikiama tam tikro tariamo savarankiškumo. Lietuvių liaudies dainyno tekstuose refrenų, turinčių baigmenį, panašų į formalųjį darybinį segmentą, nėra daug. Išskirtini kvazidarybinių refrenų baigmenys, panašūs į formalųjį darybinį segmentą: -[i]ukas, -utis, -utė, -ėla, -ala, -ai, -iauka.

Išnagrinėjus kvazidarybinius refrenus paaiškėjo, kad dainose vyrauja refrenai, turintys baigmenis, panašius į mažybinius maloninius afiksus. Bendrinėje kalboje priesaga -iukas dažniau negu kitos deminutyvinių daiktavardžių priesagos yra vartojama vaikų ir gyvulių bei paukščių jauniklių pavadinimams sudaryti [2, 90]. Deminutyvai kartais dar yra vadinami subjektyvaus vertinimo ar ekspresiniais emociniais dariniais [2, 87]. Vartojama kvazidarybinių refrenų su baigmenimis, panašiais į priesagas -utis, -utė: lyliutį VkD [LLD I 63], liliute DD2 [LLD XII 370], liliuti VD5 [LLD XI 402], liliute ŠD3 [LLD XIV 365], tardutė laptutė VkD [LLD I 184]. Užfiksuota įvairių refreno lylia baigmenų variantų – -[i]utį, -[i]ute, -[i]uti, -[i]ute: lyliutį VkD [LLD I 63], lyliute ŠD3 [LLD XIV 335], liliuti VD5 [LLD XI 402], liliute [LLD, T. XIV, 1994, 365]. Priesagą -utis, -ė turinčių deminutyvų grožinės literatūros kūrinių kalboje paprastai yra pusantro karto mažiau negu turinčių priesagą -[i]ukas, -ė [9, 269]. Lietuvių liaudies dainyne kvazidarybinių refrenų baigmenų, skirtingai negu grožinės literatūros kalboje, panašių į priesagą -utis, yra daugiau. Priesagos -utis vediniai turi mažumo ir malonumo reikšmes [2, 91]. Vaikų dainose vartojama šį baigmenį turinčių kvazidarybinių refrenų. Pvz.:

Baigmenys, panašūs į priesagos -ėla vedinius: čiutėla DD2 [LLD XII 311], treputėla DD2 [LLD XII 357], tūtėla DD2 [LLD XII 340], lingėla ŠD2 [LLD XIII 367], trinkėla VD4 [LLD VIII 132], šokėla VD4 [LLD VIII 132], mėtaujėla KID1 [LLD III 693], tatėla VD4 [LLD VIII 133], čiutalingėla ŠD2 [LLD XIII 367], yra gana dažni kvazidarybinių refrenų segmentai. Bendrinėje kalboje šios priesagos vediniai paprastai eina menkinamosios reikšmės asmenų pavadinimais ir yra bendrosios giminės [2, 110]. Ši priesaga nėra dari. Su šiomis priesagomis tarmėse pasidaroma ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų, kurių vienas kitas pavartojamas ir bendrinėje kalboje [9, 334]. Baigmenį -ėla turinčių kvazidarybinių refrenų rasta vestuvinėse, šeimos, karinėseistorinėse dainose, pvz.:

Priesagos -ai prieveiksmiai nusako laipsnį, intensyvumą; dalis priesagos vedinių reiškia įvairius erdvės ir vietos santykius. Kai kurie kvazidarybiniai refrenai turi baigmenį, panašų į darybos segmentą -ai, pvz.: birai VkD [LLD I 344], nazarai VkD [LLD I 204], trabaldai VkD [LLD I 205], fidirai GD [LLD XV 208], lelimai ŠD2 [LLD XIII 368], lydžiulai KID1 [LLD III 66].

Kvazidarybinių refrenų raišką gali lemti platesnis dainos kontekstas – rimas ir ritmas skatina konstruoti dirbtinius dainos teksto elementus.

Samplaikiniai refrenai – rečiausi (13). Šio tipo refrenai labai panašūs į skaičiuotes, refrenų sudėtiniai segmentai yra atsitiktinės garsų samplaikos. Skaičiuotė  –  tai vaikiškas žaidimas-eilėraštukas, kuriuo galima parinkti (išskaičiuoti) pradėsiantį žaidimą žaidėją. Skaičiuotes dažniausiai sudaro rišlūs paprasti sakiniai arba bereikšmiai žodeliai. Žmogus, sakydamas skaičiuotę, su kiekvienu skiemeniu rodo vis į kitą žmogų, o išskaičiuotasis tampa tas, kuriam tenka paskutinis skiemuo. Samplaikinių refrenų daugiausia esti vaikų dainose, tačiau jų pasitaiko ir vestuvinėse piršlybų, sutartuvių – jaunojo išleistuvių, mergvakario ir jaunojo sutiktuvių, jaunosios ieškojimo – išvažiavimo į jungtuves ir kitose lietuvių liaudies dainose. Samplaikų kartojimo tikslas – jas įsiminti. Dažniausiai samplaikinius refrenus sudaro bereikšmiai skiemenys, žodeliai, kurių kilmę nustatyti sunku. Pvz.:

Šūksmai – poetiškai neartikuliuotas, bemintis ritmo palydėjimas. Tokiu muzikos priedu, neturinčiu savarankiškos vertės, tampa ir tekstas [22, 110]. Samplaikinių refrenų sudėtiniai segmentai dažnai yra atsitiktinės garsų samplaikos, neturinčios nusakomos reikšmės, jų kilmė sunkiai arba visai nepaaiškinama (14) ir dažnai yra garsažodinė.

IŠVADOS

1. Lietuvių liaudies dainyno refrenai yra laikytini atskiru leksinės sistemos paribio reiškiniu, kuris paklūsta lietuvių kalbos fonotaktikos dėsniams.

2. Lietuvių liaudies dainų refrenų struktūra įvairuoja – vyrauja keturis ir daugiau sudedamųjų segmentų turintys refrenai. Nebejotina, kad lietuvių liaudies dainų rimas, ritmas kartais skatina konstruoti dirbtinius dainos teksto elementus.

3. Pagal refrenų atsiradimo būdą galime skirti šias Lietuvių liaudies dainyno refrenų grupes ir pogrupius: garsažodiniai, vyraujantys tiriamojoje medžiagoje; motyvuoti ir nemotyvuoti kvazileksiniai; kvazidarybiniai; samplaikiniai refrenai.

4. Savo raiška ir galima reikšme išsiskiriantys kvazileksiniai refrenai yra artimi žodžiams.

5. Kvazidarybinių refrenų kalbinę raišką dažnai lemia platesnis dainos kontekstas. Lietuvių liaudies dainyno tekstuose vyrauja kvazidarybiniai refrenai, kurie turi į mažybinius maloninius afiksus panašius elementus.

6. Samplaikinių refrenų sudėtiniai segmentai yra atsitiktinės garsų samplaikos, neturinčios aiškiai nusakomos reikšmės, jų kilmė yra nepaaiškinama, todėl galima teigti, kad muzika, ritmas verčia tekstą atlikti ekspresyvinę funkciją.

Šaltinių santrumpos

LLD I – Lietuvių liaudies dainynas. T. I: Vaikų dainos. Vilnius: Vaga, 1980. 759 p.

LLD II  –  Lietuvių liaudies dainynas. T.  II: Vestuvinės dainos, kn.  1: Piršlybų dainos. Vilnius: Vaga, 1983. 885 p.

LLD III  –  Lietuvių liaudies dainynas. T.  III: Karinėsistorinės dainos, kn.  1. Vilnius: Vaga, 1985. 955 p.

LLD IV – Lietuvių liaudies dainynas. T. IV: Vestuvinės dainos, kn. 2: Sutartuvių – jaunojo išleistuvių dainos. Vilnius: Vaga, 1988. 574 p.

LLD V – Lietuvių liaudies dainynas. T. V: Vestuvinės dainos, kn. 3: Mergvakario ir jaunojo sutiktuvių dainos. Vilnius: Vaga, 1989. 670 p.

LLD VI – Lietuvių liaudies dainynas. T. VI: Darbo dainos, kn. 1: Rugiapjūtės, avižapjūtės ir grikių rovimo dainos. Vilnius: Vaga, 1993. 589 p.

LLD VII – Lietuvių liaudies dainynas. T. VII: Šeimos dainos, kn. 1. Vilnius: LLTI, 1994. 616 p.

LLD VIII – Lietuvių liaudies dainynas. T. VIII: Vestuvinės dainos, kn. 4: Jaunosios ieškojimo – išvažiavimo į jungtuves dainos. Vilnius: LLTI, 1994. 629 p.

LLD IX  –  Lietuvių liaudies dainynas. T.  IX: Karinėsistorinės dainos, kn.  2. Vilnius: LLTI, 1995. 639 p.

LLD X – Lietuvių liaudies dainynas. T. X: Jaunimo dainos. Meilės dainos. Vilnius: LLTI, 1995. 548 p.

LLD XI – Lietuvių liaudies dainynas. T. XI: Vestuvinės dainos, kn. 5: Sugrįžimo iš jungtuvių – jaunosios apdovanojimo dainos. Vilnius: LLTI, 1996. 644 p.

LLD XII – Lietuvių liaudies dainynas. T. XII: Darbo dainos, kn. 2: Laukų ir namų darbų dainos. Vilnius: LLTI, 1997. 686 p.

LLD XIII – Lietuvių liaudies dainynas. T. XIII: Šeimos dainos, kn. 2. Vilnius, LLTI, 1998. 678 p.

LLD XIV – Lietuvių liaudies dainynas. T. XIV: Šeimos dainos, kn. 3. Vilnius: LLTI, 1998. 643 p.

LLD XV – Lietuvių liaudies dainynas. T. XV: Dainos apie gamtą. Vilnius: LLTI, 2000. 719 p. LLD XVI – Lietuvių liaudies dainynas. T. XVI: Humoristinės didaktinės dainos: dainos apie girtuoklystę. Vilnius: LLTI, 2002. 903 p.

LLD XVII – Lietuvių liaudies dainynas. T. XVII: Karinės-istorinės dainos, kn. 3. Vilnius: LLTI, 2003. 634 p.

LLD XVIII – Lietuvių liaudies dainynas, T. XVIII: Karinės-istorinės dainos, kn. 4. Vilnius: LLTI, 2004. 521 p.

LLD XIX – Lietuvių liaudies dainynas. T. XIX: Karinės-istorinės dainos, kn. 5. Vilnius: LLTI, 2005. 590 p.

LLD XX  –  Lietuvių liaudies dainynas. T.  XX: Kalendorinių apeigų dainos:  AdventoKalėdų dainos, kn. 1. Vilnius: LLTI, 2007. 752 p.

LLD XXI – Lietuvių liaudies dainynas. T. XXI: Karinės-istorinės dainos: Partizanų dainos, kn. 6. Vilnius: LLTI, 2009. 707 p.

LLD XXII – Lietuvių liaudies dainynas. T. XXII: Vestuvinės dainos, kn. 6: Kraičio išvežimo dainos. Išvažiavimo pas jaunąjį dainos. Vilnius: LLTI, 2019. 536 p.

LLD XXIII – Lietuvių liaudies dainynas. T. XXIII: Vestuvinės dainos, kn. 7: Išvažiavimo pas jaunąjį dainos. Vilnius: LLTI, 2011. 550 p.

LLD XXIV – Lietuvių liaudies dainynas. T. XXIV: Vaišių dainos. Vilnius: LLTI, 2019. 836 p.

Literatūra

JURGA TRIMONYTĖ BIKELIENĖ

A Systematic Review of Refrains of Lithuanian Folk Songs