Pirmasis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo prašymas 1918 m. vasario 8–9 d.: tekstas ir kontekstas

2.2.1. Įvadinė dalis

Įvadinėje dalyje paaiškinti LTT(L) turimi įgaliojimai ir atliekama funkcija – įteikti Lietuvos Tarybos (Vilniuje) pareiškimą – nepriklausomybės paskelbimo deklaraciją (toliau – Deklaracija) ir prašyti užsienio šalies vyriausybę pripažinti jos nepriklausomybę (žr. 1 citatą ir jos vertimą).

1 citata ir jos vertimas

Le Conseil National Lituanien, d`accorde avec la „Taryba“ (Conseil d`Etat de Lituanie) représentant attitré en sol neutre des intérets extérieures de l`Etat Lituanien, a l`honneur de porter a la connaissance de Votre Excellence, en La prient d`en faire part a son Gouvernement, pour en tirer telles conséquences que de droit, conformes au droit national, la Déclaration suivante.

„Lietuvių Tautinė Taryba, oficialiai atstovaujanti Lietuvos valstybės užsienio interesams neutralioje teritorijoje, „Tarybai“ (Lietuvos valstybės Tarybai) sutinkant, prašo informuoti savo šalies Vyriausybę apie šią deklaraciją, kad remdamasi tautų teise, ji galėtų padaryti atitinkamas teisines išvadas.“

Įvadinėje notos dalyje teigiama, kad Lietuvių Tautos Taryba (Lozanoje) atstovauja Lietuvos valstybės interesams užsienyje. Dokumento, kurį galėtume pavadinti įgaliojimu (vok. k. Vollmacht; angl. k. Authorisation; pranc. k. Sertificat), nėra. Tik du LTT(L) nariai – J. Purickis ir V. Daumantas-Dzimidavičius – turėjo Lietuvos Tarybos įgaliojimus atstovauti Lietuvos Tarybai, derindami su ja savo veiksmus [41; 40; 51, 298]. LTT(L) nariai atsiminimuose ir istorikai dažniausiai remiasi Lietuvių konferencijos Lozanoje ir Berne 1917 m. lapkričio 2–10 d. dokumentais, konkrečiai, viena iš rezoliucijų. Yra gerai žinomos penkios Lietuvių konferencijos Lozanoje ir Berne (1917 m. lapkričio 2–10 d.) priimtos rezoliucijos. Šeštoji – apie „politikos akciją užsienyje“, pasak dokumentų rinkinio (2017) leidėjų R. Lopatos ir A. Eidinto, buvo pamiršta įrašyti į protokolą [51, 299]. „Užmiršta įrašyti į protokolą“ rezoliucija plačiai išeksponuota J. Gabrio, kuris niekada nepripažino Lietuvos Tarybos (Vilniuje) viršenybės [76, 194]. Istorikė M. Šipelytė, išanalizavusi Lozanos ir Berno konferencijų nutarimų variantus amžininkų atsiminimuose ir tuo metu paskelbtuose dokumentuose, mini rezoliuciją apie „politikos akciją užsienyje“, tačiau nekomentuoja teiginio, kad „Lietuvių Berno konferencija dėl pamatų politikos akcijos užsieniuose, pavesto[s] Lietuvių Tautos Tarybai“. Istorikė laikosi požiūrio, kad „dėl <...> pareigų pasiskirstymo konferencijoje buvo sutarta, tačiau nuomonės susikirto dėl viršenybės“ [76, 198]. Tai reikštų, kad LTT(L) galėjo veikti užsienio politikos srityje, bet ne be Lietuvos Tarybos (Vilniuje) pritarimo.

Notos teiginiu apie LTT(L) pavestą Lietuvos valstybės interesų atstovavimą užsienyje suabejojo G. Rombergas. Pranešime Vokietijos kancleriui jis išsakė abejonę, ar „tik LTT(L) žengtas žingsnis nėra kišimasis į Lietuvos Tarybos (Vilniuje) kompetenciją“ [16]. Tuo metu Šveicarijoje viešintis J. Gabrio bendražygis F. von Roppas teisino LTT(L) ir J. Gabrį, sakydamas, kad LTT(L) pareiškimas remiasi Lietuvos Tarybos (Vilniuje), t. y. „Ober Osto lietuvių padarytu pareiškimu“. Pasak jo, „Lietuvos Tarybos atstovai, būdami Šveicarijoje, įgaliojo LTT(L) veikti nepriklausomai užsienio politikos klausimais, kuriems Lietuvos Taryba neturėjo kompetencijos“ [16]. Pora dienų vėliau J. Gabrys taip pat aiškino G. Rombergui, kad LTT(L) laikosi pozicijos, kad Lietuvos Taryba (Vilniuje) paliko ją ginti Lietuvos užsienio interesų. Esą LTT(L) tikslingai naudojasi šia galia, kad išvengtų kaltinimų Lietuvos Tarybai (Vilniuje) „vokiečių įtaka“ [21].

Dar vienas labai svarbus teiginys – teikiamos deklaracijos suderinimas su Lietuvos Taryba. Turint omenyje LTT(L) požiūrį į Lietuvos Tarybą (Vilniuje) ir nuostatą, kad LTT(L) buvo pavesta atstovauti Lietuvos reikalams užsienyje, labai tikėtina, kad notos tekstas ir jos įteikimas nebuvo derintas su Lietuvos Taryba (Vilniuje), tai patvirtintų ir jau mūsų minėta J. Gabrio ataskaita trečiojoje lietuvių konferencijoje Lozanoje (1918 m. rugsėjo 5–16 d.) [52, 529–530]. Taigi šios frazės notoje reikėjo kaip priedangos, kaip ir deklaracijos apie Lietuvos Tarybos autoriteto pripažinimą.

2.2.2. Pirmoji dalis

Pirmoji dalis – nepriklausomybės deklaracija. Jau minėjome, kad Deklaracijos tekstas dažnai yra minimas Lietuvos ir užsienio istoriografijoje [70, 139–140; 74; 67, 45] kaip 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškimo pirmoji (I) dalis. Išversti deklaracijos tekstą į lietuvių kalbą ir palyginti jį su 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškimo pirmosios (I) dalies tekstu paskatino Vokietijos URM politikos archyve rasta užuomina, kad tai nėra identiškas tekstas, kad yra padaryta pakeitimų [13; 18]. Iš prancūzų kalbos išverstą Deklaracijos tekstą palyginus su 1917 m. gruodžio 11 d. pirmosios (I) dalies tekstu (žr. toliau), pasitvirtino vokiečių pastebėjimas, kad tekstas ne tas pats, o modifikuotas (žr. 2 citatą ir jos vertimą, 3 citatą).

2 citata ir jos vertimas
1918 m. vasario 7 d. notos Vokietijos kancleriui ir URM teksto 1 dalis

La „Taryba“, organe supreme de l`Etat et du peuple lituaniens, de la Mere Patrie comme des colonies lituaniennes de Russie et d`Amérique, proclame, sur la base, unanimement reconnue par la conscience internationale actuelle, du droit des peuples de disposer d`eux-memes et de leur sort, ainsi qu`en invoquant la résolution de la Diete lituanienne qui a tenu ses assises a Vilnius du 18 au 23 Septembre 1917, la RESTAURATION d`un Etat lituanien indépendant, avec Vilnius, pour capitale, ainsi que la libération de cet Etat de tous les liens, quels qu`ils soient, antérieurement contactés avec les Etats voisins ou imposés par eux.

„Taryba“, aukščiausias lietuvių valstybės ir tautos organas Tėvynėje ir kolonijose Rusijoje ir Amerikoje, remdamasi šiandien tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teise disponuoti savimi ir savo likimu ir Vilniuje 1917 m. nuo rugsėjo 18 iki 23 d. posėdžiavusio Lietuvių Seimo nutarimu, skelbia, ATKURIANTI nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę išlaisvinanti iš visų ryšių, kad ir kokie jie būtų, kuriais anksčiau buvo susijusi ar ne savo noru susieta su kaimyninėmis valstybėmis.“

3 citata

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos visų narių parašais patvirtinto pareiškimo pirma (I) dalis [60, 110–111].
„Lietuvos Taryba, kuri krašto ir užsienio lietuvių yra pripažinta, kaipo vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, atsirėmusi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 18–23 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis.“

Aiškiai pastebimi keturi svarbūs pakeitimai tekste (žr. 2 ir 3 citatą). Pirmas, nevartojamas terminas „Lietuvos Taryba“, tik „Taryba“. Kam to reikia, išaiškėja perskaičius notos trečiąją dalį, kur kalbama apie „Vilniaus Seimui“ pavaldžią „Valstybės Tarybą“, vadinamą aukščiausia valdžia krašte, iš esmės pagal statusą prilygintą vyriausybei (žr. 2.2.4.). Antras, „Taryba“ (Vilniuje) tekste yra įvardijama ne tik kaip aukščiausias lietuvių tautos, bet ir „lietuvių valstybės“ organas. Tai nestebina, nes ketvirtoje notos teksto dalyje įvardijami ir pagrindžiami Lietuvos, kaip valstybės, elementai. Trečias labai svarbus pokytis – vietoje „Lietuvių konferencijos nutarimo“ minimas „Lietuvių Seimo nutarimas“. Ketvirtas pokytis – deklaruojamas „išlaisvinimas“ iš „visų ryšių, kad ir kokie jie būtų, kuriais anksčiau buvo susijusi ar ne savo noru susieta“ su kaimyninėmis valstybėmis. 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimo pirmoje (I) dalyje yra teiginys „su kitomis valstybėmis“, nėra žodžio „kaimyninėmis“. Ir dar vienas labai svarbus niuansas – „susijusi ar ne savo noru susieta“. Tai aiškus parodymas, kad vieni ryšiai, kaimynams pasiūlius, buvo priimti, o kiti – primesti, tačiau „išsilaisvinama ir iš vienų, ir iš kitų“. Į šią frazę dėmesį atkreipė ir Vokietijos URM valdininkai [6]. Yra ir neesminių pakeitimų: vietoje apibendrintos formuluotės „užsienio lietuvių“, kuri yra 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimo pirmoje (I) dalyje, čia panaudota kita, sukonkretinanti, – „kolonijose Rusijoje ir Amerikoje“.

Logiška būtų paklausti, ko siekė LTT(L), įnešdama korektyvų į 20 Lietuvos Tarybos narių jau pasirašytą 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimo pirmosios (I) dalies tekstą? Pirmuoju pokyčiu, mūsų manymu, siekiama išplėsti Lietuvos Tarybos (Vilniuje) kompetenciją, pabrėžiant, kad ji atstovauja ne tik lietuvių tautai, bet ir valstybei. Tai derėtų su tuo pat metu paskelbta, laikantis M. Erzbergerio patarimo, deklaracija apie Lietuvos Tarybos autoriteto pripažinimą iš LTT(L) pusės. Be to, tai logiškai paaiškinama, nes notos penktoje dalyje prašoma pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe (žr. 2.2.6.). Antruoju pokyčiu siekta sustiprinti Lietuvos Tarybos (Vilniuje) pozicijas, Lietuvių konferenciją Vilniuje pavadinant „Seimu“, kas reikštų nuorodą į demokratiškai išrinktą organą. Šis pokytis padarytas žinant, kad Antantės ir neutralių šalių politikai ir diplomatai daug dėmesio kreipė į tai, kaip (kieno iniciatyva) radosi Rusijos imperijos tautų atstovybės. Trečiuoju pokyčiu, tikėtina, siekta pabrėžti atsiskyrimą ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo Lenkijos. Tokią prielaidą leistų daryti prieš tai tekste esantys žodžiai „kad ir kokie jie būtų“ (apie ryšius – aut. past.), „susijusi ar ne savo noru susieta“. Jau minėjome, kad tai reiškia, kad norima išsilaisvinti ne tik iš primestų ryšių, bet ir visų kitų, „kad ir kokie jie būtų“. Tačiau yra ir dar viena galima interpretacija, kurią perša 1918 m. vasario 8 d. G. Rombergo telegrama Vokietijos URM. Telegramos tekste, notos vertime į vokiečių kalbą, yra frazė „nuo visų iki tol buvusių įsipareigojimų“ (vok. von allen bisherigen Verpflichtungen freien litauischen Staates), taigi galėtų būti ir nuo ryšių su Vokietija, kurie fiksuoti 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimo antroje (II) dalyje [13]. Juk Vokietija irgi „kaimyninė valstybė“. Tokį įspūdį sustiprina ir Vokietijos URM telegrama, kuria URM atstovas prie Vokietijos karo vadovybės būstinės S. Berckheimas informuojamas apie G. Rombergo pamąstymus, kad lietuviai Šveicarijoje taip tikėjosi sukurti įvykusį faktą (pranc. fait accompli) [18]. Esminis klausimas būtų, kam tokio fakto reikėjo?

Atsakymas galėtų būti dvejopas. Pirma, 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos (Vilniuje) pareiškimas nebuvo paskelbtas, todėl nei Lietuvos, nei tarptautinei bendruomenei nežinomas. Paskelbus jį su pakeitimais, naudingais Lietuvai, būtų sukurtas precedentas prašymui pripažinti Lietuvos nepriklausomybę kariaujančių šalių ir neutralių šalių vyriausybių. Antra, taip bandyta nuimti vokiečių įtakos šešėlį, nuolat krintantį ant Lietuvos Tarybos Vilniuje. Tuo, beje, savo žygį G. Rombergui Berne aiškino ir J. Gabrys [21].

2.2.3. Antroji dalis

Antroji dalis – Deklaracijos pagrindimas. Nurodomi du teiginiai, kuriais ji grindžiama. Pirmasis, kad lietuviai yra tauta, o antrasis, kad Lietuva vėl tapo valstybe (žr. 4 citatą ir jos vertimą).

4 citata ir jos vertimas

Cette Déclaration s`appuie sur la double considération:

1. Que la Lituanie est une Nation.

2. Que la Lituanie est redevenue un Etat.

1. La Lituanie est une Nation, forte et rigoureuse, capable de résister a tout, elle en a donné des preuves innombrables au cours de son glorieux passé ; la force de sa vitalité se manifesta surtout au cours du siecle passé, lorsque le gouvernement impérial des tzars a cherché en vain a l`anéantir. Malgré tous les moyens puissants dont disposait ce gouvernement, il n`a pu réussir.

2. La Lituanie est redevenue un Etat lors de la récente proclamation de son indépendance par la Diete de Vilnius. L`existence meme de cet Etat n`a jamais été détruite, étant donnée la forte et vivante assise national qui subsistait et qui n`a jamais cessé de protester – meme les armes a la main, – contre la violence qui lui était faite.

„Pagrindai, kuriais grindžiama ši deklaracija:

1. Lietuviai [pažod. „Lietuva“ – aut. past.] yra tauta.

2. Lietuva vėl tapo valstybe.

1. Lietuviai [pažod. „Lietuva“ – aut. past.] yra Tauta, stipri ir tvirta, galinti bet kam pasipriešinti, daugybė tokių įrodymų yra jos šlovingoje praeityje; jos stiprus gyvybingumas ypač pasireiškė praėjusiame amžiuje, kai carų imperinė vyriausybė bergždžiai siekė ją sunaikinti. Nepaisant visų galingų priemonių, kuriomis disponavo ši vyriausybė, jai nepavyko to padaryti.

2. Lietuva vėl tapo valstybe, kai Vilniaus Seimas neseniai paskelbė jos nepriklausomybę. Pats šios valstybės egzistavimas niekada nebuvo sunaikintas, turint omenyje stiprų ir gyvybingą nacionalinį pagrindą, kuris visada išliko ir kuris niekada nenustojo protestuoti – net ir su ginklais rankoje – prieš jai taikomą prievartą.“

Pirmasis teiginys: lietuviai yra tauta, kuri daugelį metų priešinosi okupantui. Konkretūs pasipriešinimą įrodantys įvykiai (1830 m., 1863 m. sukilimai, 1905 m. Vilniaus Seimas), įvardyti penktosios dalies tekste, rodo, kad tautos pasipriešinimo okupantui nepavyko nugalėti. Šio teiginio reikėjo siekiant atsiskyrimą nuo Rusijos ir nepriklausomybės paskelbimą pagrįsti visų kariaujančių šalių deklaruota tautų apsisprendimo teise.

Antrasis teiginys, kad Lietuva vėl tapo valstybe, kai Vilniuje susirinkęs lietuvių Seimas paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, turėjo patvirtinti, kad „šios valstybės egzistavimas niekada nebuvo sunaikintas“. Antrąjį teiginį, manytume, reikia išsamiau paaiškinti atsakant bent į du klausimus: kodėl lietuvių konferencija Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–23 d. vadinama Seimu ir kodėl nepriklausomybės paskelbimas priskiriamas lietuvių konferencijai Vilniuje. Klausimai du, tačiau atsakymas į juos yra vienas. LTT(L) siekė parodyti, kad lietuvių visuomenė palaiko nepriklausomybės siekį, o visuomenės siekį (siekti nepriklausomybės) išsakė būtent lietuvių konferencija Vilniuje. Įspūdžiui sustiprinti ir demokratiškam veiksmo pobūdžiui parodyti ji pavadinta Seimu.

2.2.4. Trečioji dalis

Trečioji dalis – Lietuvos, kaip valstybės, elementų įvardijimas ir apibūdinimas. Tekste įvardyti ir apibūdinti pagrindiniai valstybės elementai, nurodyti to meto tarptautinėje konstitucinėje teisėje [68, 123] – tauta, teritorija, valdžia (žr. 5 citatą ir jos vertimą).

5 citata ir jos vertimas

A l`Heure actuelle, apres cent vingt ans de domination étrangere, la Lituanie se trouve juridiquement rendue a elle-meme sous la forme d`un Etat; elle dispose amplement des éléments essentiels constitutifs.

I. Elle est bien une association permanente d`hommes, capable de vivre avec ses propres ressources. Son existence comme Nation et son histoire sont a l`appui.

II. Elle a une existence propre qui n`attend précisément que la reconnaissance internationale pour devenir pleinement souveraine.

III. Elle possede un territoire bien défini, suffisant pour assurer l`indépendance et la permanence de la société organisée.

Son étendue, comprenant des éléments suivants de l`ancien empire russe: les gouvernements de Vilnius, Kaunas (Kovna), Gardinas (Grodno) districts de Novogrodeck et de Nosvich du gouvernement de Minsk, le gouvernement de Souvalki et la partie septentrionale du gouvernement de Lomja, serait pres de six fois celle de la Belgique.

IV. Elle manifeste et continue a manifester, bien déterminée, une volonté collective régulierement organisée par la Diete lituanienne a Vilnius sous une autorité supreme, celle de la „Taryba“ (Conseil d`Etat) chargée de la direction de ses destinées. Cette volonté collective n`a cessé de s`affirmer au-dedans comme au-dehors. Au-dedans, vis-a-vis de son oppresseur, – et la démarche présente en est une manifestation nouvelle – au-dehors, par l`initiative dont les présentes témoignent (4) comme par les résolutions et décisions qui l`ont soit précédée, soit suivie, et qui ont recueilli les suffrages de tous les Lituaniens, ceux de la Lituanie comme ceux de l`étranger et dont la Déclaration d`indépendance ci-jointe est la mesure la plus caractéristique comme la plus décisive.

„Šiuo metu, po šimto dvidešimties svetimųjų viešpatavimo metų, Lietuva teisiškai vėl įgyja savo valstybės pavidalą; ji turi visus esminius sudedamuosius valstybės elementus.

I. Ji yra nuolat esanti žmonių bendrija, galinti gyventi iš savo išteklių. Tai liudija jos tautos egzistavimas ir jos istorija.

II. Ji turi savo egzistenciją, kuriai tetrūksta pripažinimo tarptautinėje arenoje, kad taptų visiškai suverenia.

III. Ji turi aiškiai apibrėžtą teritoriją, kurios pakanka organizuotos visuomenės nepriklausomybei ir pastovumui užtikrinti.

Jos teritorija, apimanti šias Rusijos imperijos dalis: Vilniaus, Kauno (Kovna), Gardino (Grodna) gubernijas, Minsko gubernijos Naugarduko ir Nesvyžiaus sritis, Suvalkų guberniją ir Lomžos gubernijos šiaurinę dalį, būtų tokio dydžio kaip beveik šešios Belgijos.

IV. Ji rodė ir toliau ryžtingai rodo kolektyvinę valią, reguliariai išreiškiamą lietuvių Seimo Vilniuje, vadovaujamo „Tarybos“ (Valstybės Tarybos), kuri yra aukščiausia valdžia, atsakinga už jos likimą. Ši kolektyvinė valia niekada nenustojo reikštis nei viduje, nei išorėje. Viduje – prieš savo engėją, ir šis naujas pareiškimas yra to įrodymas; išorėje – kaip liudija šis dokumentas ir kitos ankstesnės arba vėlesnės rezoliucijos bei nutarimai, kuriems pritarė visi lietuviai ir Lietuvoje, ir užsienyje, ir pridedama nepriklausomybės deklaracija yra labiausiai būdinga ir lemiama to išraiška.“

Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad tekste nėra nurodytos valstybės, pasirinkta labai aptaki ir bendra formuluotė „svetimųjų viešpatavimas“. Įdomu, kokį vaidmenį atlieka antrasis punktas (II), kuriame kalbama apie atkūrimą, nes valstybės elementai yra tik trys (tauta, teritorija, valdžia). Tai galėtų reikšti norą, kad Lietuvos valstybė būtų pripažinta kariaujančių ir neutralių šalių de facto, tačiau gali būti, kad norima sulaukti panašaus akto, kaip Lenkija 1916 m. lapkričio 5 d. [66]. Pastaroji prielaida būtų labiau tikėtina. Bet kokiu atveju šis punktas yra aiškiai išreikštas noras, kad Lietuvos klausimas būtų iškeltas į tarptautinį lygmenį, o ne liktų joje viešpataujančių valstybių vidaus ar tarpusavio reikalu.

Trečiasis (III) trečios dalies punktas aiškiai prieštarauja Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917 m. rugsėjo 18–23 d.) išsakytoms nuostatoms dėl būsimos Lietuvos valstybės teritorijos, t. y. vadovautis etnografiniu principu su tam tikromis ekonominėmis korektyvomis [61, 76]. Palyginimu su šešiomis Belgijomis, tikėtina, siekta parodyti Antantės šalims (ypač Prancūzijai), kad Lietuvos teritorija yra pakankama tautos egzistencijai užtikrinti. Ketvirtasis (IV) punktas apie „Valstybės Tarybą“ ir jos vadovavimą „Lietuvos Seimui“, tikėtina, radosi irgi ne be reikalo – juo siekta pagrįsti padarytus pakeitimus 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškimo pirmos (I) dalies tekste. Nepamiršta pakartotinai nurodyti ir LTT(L) sąsajos su „Taryba“. Tą aiškiai demonstruoja teiginys „išorėje (po šiuo teiginiu slepiasi LTT(L) – aut. past.) kaip liudija šis dokumentas ir kitos ankstesnės arba vėlesnės rezoliucijos bei nutarimai, kuriems pritarė visi lietuviai ir Lietuvoje, ir užsienyje“ [6; 7].

2.2.5. Ketvirtoji dalis

Ketvirtoji dalis – LTT(L) 1917 m. gruodžio 25 d. Lozanoje paskelbta atsiskyrimo nuo Rusijos deklaracija. Jos tekstas lietuvių kalba publikuotas lietuvių spaudoje 1918 m. sausio mėnesį [55; 56; 57]. LTT(L) 1917 m. gruodžio 25 d. Lozanoje paskelbtą atsiskyrimo nuo Rusijos deklaraciją sudaro dvi dalys. Pirmoje išdėstyti argumentai, kodėl yra nutraukiami ryšiai su Rusija (buvo nepriklausoma, užgrobta, priešinosi okupantui, okupantas netesėjo savo pažadų ir nesirūpino lietuvių tauta), o antroje pareiškiama apie atsiskyrimą nuo Rusijos ir prašoma pripažinti lietuvių tautos nepriklausomybę (žr. 6 citatą ir jos vertimą).

6 citata ir jos vertimas

Le 25 Décembre 1917, le Conseil National Lituanien, représentant autorisé de la Lituanie a l`étranger, ainsi que de tous les Lituaniens séjournant a l`étranger, déclara:

Considérant:

1. Que la Lituanie a été indépendante du XIII-eme siecle a la fin du XVIII-eme siecle.

2. Que la Lituanie, annexée a la Russie par force, n`a jamais cessé de revendiquer son indépendance, meme les armes a la main en 1830, 1863, 1905.

3. Que la Lituanie a été honteusement opprimée, maltraitée pendant 120 ans par le gouvernement tzariste et que apres la révolution, le gouvernement provisoire lui-meme n`a tenu aucun compte de ses revendications malgré notre adhésion au début de son arrivée au pouvoir (Déclaration du 20 Avril 1917).

Considérant:

Qu`a l`heure actuelle, la majeure partie de la Lituanie est occupée par les Allemands, que toute la Russie se trouvant dans une situation nouvelle créée par les derniers évenements est dans l`impossibilité de remplir ses devoirs et ses obligations envers le peuple lituanien, et que par contre le peuple lituanien en dépit de l`oppression qu`il a supportée pendant un siecle, n`a jamais cessé jusqu’ a ce jour de satisfaire loyalement a ses obligations envers l`Etat russe, le Conseil National lituanien, dépositaire et gardien fidele des intérets supremes de la Patrie, déclare:

I. Que le peuple lituanien se considere d`ores et déja dégagé de tous liens envers l`Etat russe;

II. Que le peuple lituanien, invoquant le principe du droit de tous les peuple de disposer d`eux-memes, proclamé par les puissances, a le droit et le devoir de prendre en mains ses destinées et de faire reconnaitre son indépendance par les puissances étrangeres.

„1917 m. gruodžio 25 d. Lietuvių Tautos Taryba, įgaliota Lietuvos atstovė užsienyje, taip pat visi užsienyje gyvenantys lietuviai pareiškė:

Turint omenyje, kad:

1) Lietuva buvo nepriklausoma nuo XIII iki XVIII amžiaus pabaigos;

2) Lietuva, prievarta Rusijos aneksuota, niekuomet nenustojo siekusi savo nepriklausomybės, net su ginklais rankose (1830, 1863 ir 1905 m.);

3) Lietuva 120 metų buvo gėdingai engiama ir niekinama, o po revoliucijos net laikinoji valdžia visai nepaisė jos reikalavimų, nors Lietuva iš pat pradžių buvo jos šalininkė (1917 m. balandžio 4 d. deklaracija);

4) Dabartiniu laiku didžioji Lietuvos dalis yra užimta vokiečių kariuomenės, o visa Rusija dėl paskutinių įvykių atsidūrė naujoje situacijoje ir negali atlikti savo priedermių ir pareigų lietuvių tautos atžvilgiu, o lietuvių tauta, priešingai, nepaisydama visą amžių patiriamos priespaudos nenustojo ištikimai pildžiusi savo pareigų Rusijos atžvilgiu;

Lietuvių Tautos Taryba, kaip ištikima svarbiausių Tėvynės interesų saugotoja ir gynėja, pareiškia:

1) nuo šios dienos lietuvių tauta nutraukia visus ryšius, kurie jungė ją su Rusija,

2) remdamasi valstybių pareikšta visų tautų apsisprendimo teise, lietuvių tauta turi teisę ir priedermę paimti savo likimą į savo rankas ir pareikalauti iš užsienio valstybių savo nepriklausomybės pripažinimo.“

Deklaracijoje, kaip ir įvadinėje notos dalyje, yra teigiama, kad LTT(L) yra „įgaliota Lietuvos atstovė užsienyje“ ir kad kalba „visų užsienyje gyvenančių lietuvių vardu“. LTT(L) atstovavimo pagrįstumą jau aptarėme, tad nebesikartosime. Tiek lietuviai Rusijoje, susitelkę į jų interesams atstovaujančią VLTR, tiek ir kolegialiais pagrindais veikianti LTT(L) laikė save lygiaverčiais Lietuvos Tarybai (Vilniuje) lietuvių atstovavimo organais, turinčiais teisę viešai reikšti lietuvių valią. Turint omenyje faktą, kad LTT(L) buvo sudaryta iš įgaliojimus turinčių Amerikos, Šveicarijos ir Rusijos (turimi omenyje lietuviai Vilniuje – aut. past.) lietuvių, ji, kaip kolegialus lietuvių organas, turėjo teisinį pagrindą kalbėti visų užsienyje esančių lietuvių vardu [63].

Atrodytų, koks tikslas dar kartą skelbti jau ir užsienyje, ir Lietuvoje žinomą atsiskyrimo nuo Rusijos deklaraciją. Tikslas, tikėtina, buvo šios deklaracijos sugrąžinimas į tarptautinę areną po to, kai Lietuvos Tarybos (Vilniuje) atstovai A. Smetona ir J. Šaulys ją viešai paneigė Vokietijos spaudoje 1918 m. sausio 4 d. [2; 52, 529], nurodydami, kad LTT(L) neturėjo tam įgaliojimų ir viršijo savo kompetenciją. Ši deklaracija reabilituota paskelbiant ją lietuvių spaudoje kaip užsienio lietuvių deklaraciją, kurioje skelbiama Lietuvos nepriklausomybė. Tačiau labiau tikėtina versija, kad norėta į notą sudėti visus, tiek lietuvių Vilniuje, tiek ir lietuvių užsienyje (konkrečiai Lozanoje), atsiskyrimo nuo Rusijos ir nepriklausomybės pareiškimus, tuo parodant viso pasaulio lietuvių apsisprendimą kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

2.2.6. Penktoji ir baigiamoji dalys

Penktoji dalis – prašymas pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir jo pagrindimas lietuvių krašte ir užsienyje pareiškimais bei kariaujančių šalių paskelbta tautų apsisprendimo teise (žr. 7 citatą ir jos vertimą).

7 citata ir jos vertimas

Il y a la une série de faits et de manifestations de volonté concluants et concordants qui, surtout eu égard aux circonstances dans lesquelles se débat la société russe et a l`admission par tous les belligérants du „droit des peuples de disposer d`eux-memes et de leur sort“, justifiant la démarche que nous faisons aujourd`hui, Excellence, en vue d`obtenir la reconnaissance de la Lituanie comme Etat indépendant, cela autant dans son intéret que dans celui de la communauté internationale ou elle ne demande qu a figurer avec la distinction et les mérites qui ont ennobli son glorieux passée!

„Daugeliu faktų ir svarių bei nuoseklių valios pareiškimų, susijusių su aplinkybėmis, kuriomis atsidūrė Rusijos visuomenė, ir su tuo, kad visos kariaujančios pusės pripažįsta „Tautų teisę į apsisprendimą ir į savo likimą“, pateisina žingsnį, kurį mes žengiame šiandien, Ekscelencija, siekdami Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės pripažinimo, kas atitinka ir jos, ir tarptautinės bendruomenės interesus – ji tesiekia pasirodyti čia su šlovingą jos praeitį puošiančiais iškiliais nuopelnais tiek jos, tiek tarptautinės bendruomenės labui!“

Šioje notos dalyje yra pagrindžiamas prašymas pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pirmasis argumentas – dvi atsiskyrimo nuo Rusijos ir nepriklausomybės paskelbimo deklaracijos, o antrasis – kariaujančių šalių paskelbta tautų apsisprendimo teisė. Nurodytos ir būsimos tokio pripažinimo pasekmės Lietuvai ir tarptautinei bendruomenei.

Baigiamoji dalis – pagarbos užsienio šalies Vyriausybei, į kurią kreipiamasi, pareiškimas (žr. 8 citatą ir jos vertimą).

8 citata ir jos vertimas

Nous ne doutons pas que le Gouvernement de Votre Excellence n’accueille notre demande, et dans cette attente, nous la prions d`agréer les tres sinceres assurances de notre haute considération.

„Neabejojame, kad Jūsų Ekscelencijos Vyriausybė pritars mūsų prašymui ir prašome priimti nuoširdžiausią mūsų didžiausios pagarbos išraišką.“

Notos teksto sudėtinių dalių apžvalga leistų teigti, kad dėstomoji, pirmoji, dalis pradedama Lietuvos Tarybos (Vilniuje) nepriklausomybės deklaracija, o baigiama penkta dalimi, apibendrinant tekste išdėstytas mintis bei faktus ir prašant pripažinti atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

2.2.7. Notos įteikimo esmė

Pagrindinis klausimas – ko siekė LTT(L), įteikdama notą kariaujančioms ir neutralioms šalims? Akivaizdus atsakymas – siekta Lietuvos nepriklausomos valstybės pripažinimo iš kariaujančių šalių ir neutralių valstybių vyriausybių. Tačiau yra ir ne tokių akivaizdžių atsakymų. LTT(L) užmojai buvo gerokai toliau siekiantys, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vienas tokių siekių galėjo būti bandymas pakeisti Lietuvos užsienio politikos orientaciją iš provokiškos į proantantišką [16]. Tai bylotų ir formuluotė „nuo visų ryšių su kaimyninėmis šalimis“ ir visa LTT(L) veikla planuojant Lietuvos atstovavimą Antantės šalyse [6]. Ją būtent taip ir suprato Vokietijos URM valdininkai – kaip 1917 m. gruodžio 11 d. antrosios dalies (II) pažadų išsižadėjimą. Ir ne tik. Taip pat kaip posūkį į Antantės šalis [13; 18]. Antra, siekta paskelbti 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimo pirmąją (I) dalį, kuri dar nebuvo viešai paskelbta nei krašte, nei užsienyje. Ji vokiečių buvo vadinama nepriklausomybės deklaracija (Unabhängigkeits-Proklamation) [65]. Trečia, tokiu būdu siekta paspartinti Vokietijos vis delsiamą pripažinimą (J. Gabrys klaidingai informavo G. Rombergą, kad Prancūzija pripažins Lietuvą [31]) ir pradėti laikinosios vyriausybės kūrimo krašte darbus, tikintis joje užimti tam tikrus vadovaujančius postus [64]. Konkretus to įrodymas – J. Gabrio pasirengimas vykti į Lietuvą ir surasta pamaina – teisės studentas Mykolas Ašmys (Michael Aschmies) [24]. Jį Vokietijos atstovybės patarėjui Berne Karlui von Schubertui 1918 m. vasario 12 d. laiške rekomendavo F. von Roppas. Jis K. von Schubertui vardijo M. Ašmio nuopelnus dirbant prie leidinio Das Neue Litauen, Vokiečių-lietuvių draugijoje, kurios kontaktiniu asmeniu galėtų būti palaikant ryšius su LTT(L) [24].

3.1.1. Reakcija į notą

1918 m. vasario 8 d. G. Rombergui LTT(L) įteikta nota Vokietijos URM pasiekė tą pačią dieną kaip ir dar dvi jo telegramos [13]. Į Berlyną buvo persiųsti du notos egzemplioriai: vienas Vokietijos kancleriui G. Hertlingui [6], kitas Vokietijos URM valstybės sekretoriui Richarui von Kühlmannui [7]. 1918 m. vasario 8 d. pranešime URM G. Rombergas trumpai referavo notos turinį. Paminėjo kelis, jo manymu, svarbius dalykus. Pirma, notos tekste yra dar nepaskelbtas Lietuvos Tarybos (Vilniuje) neseniai padarytas pareiškimas apie atkūrimą savarankiškos, su jokia kaimyne nesusijusios valstybės. Antra, pateiktas išsamus paaiškinimas, kaip besiformuojanti Lietuvos valstybė jau pareiškė apie save pasauliui. Trečia, nota baigiama prašymu pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. G. Rombergo pranešime paminėta, kad tuo pat metu nota LTT(L) atstovų buvo įteikta kitų Šveicarijoje reziduojančių užsienio šalių (ir Antantės šalių, ir neutralių šalių) misijoms, perduota spaudai ir telegrafo agentūroms. Ministerijos buvo prašoma persiųsta informacija pasidalyti su baronu F. von Roppu (6). 1918 m. vasario 8 d. G. Rombergo pranešimo tekste yra žyma, kad informacija persiųsta URM atstovams S. Berckheimui ir Sandenui (Kaune) [12]. Tą pačią dieną G. Rombergas išsiuntė į Vokietijos URM telegramą (buvo gauta 1918 m. vasario 9 d.), kurioje pranešta, kad šveicarų spaudoje paskelbti ir per Wolfo telegrafo agentūrą į Vokietijos spaudą iškeliavo du dokumentai: LTT(L) notos pirmoje dalyje įdėta Deklaracija ir LTT(L) rezoliucija, kurioje ji pripažįsta Lietuvos Tarybą (Vilniuje) aukščiausiu lietuvių organu [13].

Iš 1918 m. vasario 9 d. telegramos G. Rombergui aiškėja, kad Vokietijos URM suvokė, kad LTT(L) įteikta nota buvo sudaryta galimybė Antantės šalims pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę [18]. Buvo svarstoma, ar nereikėtų Vokietijai paskelbti viso 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos (Vilniuje) pareiškimo teksto, pripažinti Lietuvą ir ignoruoti vėlesnius LTT(L) sprendimus [18].

Jau minėjome, kad G. Rombergui kilo įtarimas dėl LTT(L) turimų įgaliojimų atstovauti Lietuvos reikalams užsienyje ir dėl teikiamos notos suderinimo su Lietuvos Taryba (Vilniuje). Buvo pradėtas tyrimas, užtrukęs keletą savaičių. Situaciją Berne aiškinosi G. Rombergas, išsikvietęs F. von Roppą ir J. Gabrį. Ober Oste situacija domėjosi Vokietijos URM atstovas Kaune Sandenas, o Vokietijos generaliniame štabe – gen. E. Ludendorffas. F. von Roppas ir J. Gabrys G. Rombergui sutartinai aiškino, kad Lietuvos Taryba įgaliojo LTT(L) dar 1917 m. lapkričio 2–10 d. Lozanoje ir Berne vykusioje konferencijoje. Tuo pačiu argumentu LTT(L) pavyko įtikinti ir gen. E. Ludendorffą. Jis apie tai informavo URM atstovą prie Vokietijos karo vadovybės būstinės sekretorių Kurtą von Lersnerį, o pastarasis – URM, kad „vadinamoji Aukščiausioji Lietuvių Tautos Taryba Šveicarijoje tvirtina, kad jai „patikėta saugoti Lietuvos valstybės užsienio interesus“ (der sogenannte Oberste litauische Nationalrat in der Schweiz behauptet, das ihm „die Wahrung der auswärtigen Interessen der litauischen Staates obliegt) [35]. Tokiame paaiškinime gen. E. Ludendorffas įžvelgė pavojų, kad LTT(L) gali tapti Lietuvos atstovybe užsienyje, o to, jo manymu, jokiu būdu negalima leisti. Išdėstė įsitikinimą, kad „nepaisant Lietuvos valstybės savarankiškumo, kurį norime pripažinti, privalome išsaugoti teisę atstovauti jos interesams užsienyje“ [35]. Šiai E. Ludendorffo nuostatai pritarė ir K. Lersneris. Jo manymu, savarankiškos Lietuvos valstybės sukūrimą galima pateisinti tik Vokietijos rytinės sienos karinio saugumo užtikrinimu ir su garantija, kad ši valstybė savo ateitį susies su Vokietija. Todėl neleistina, kad „Lietuva savo užsienio reikalus atstovautų nepriklausomai nuo mūsų“ [35].

Ober Oste situaciją aiškinosi Vokietijos URM atstovas Kaune Sandenas. 1918 m. vasario 21 d. telegrama Vokietijos URM pranešė, kad, skirtingai nei tvirtino J. Gabrys ir F. von Roppas, Lietuvos Taryba nėra suteikusi LTT(L) tokio įgaliojimo. Prašė Vokietijos URM šia informacija pasidalyti su VKVL [34].

3.1.2. Reakcija į vyskupo P. Karevičiaus ir prelato K. Olšausko vizitą Berlyne

Apie vyskupo P. Karevičiaus ir prelato K. Olšausko vizito pas feldmaršalą Paulių von Hindenburgą ir gen. E. Ludendorfą rezultatus 1918 m. vasario 9 d. telegrama ministeriją informavo Vokietijos URM atstovybės sekretorius prie Vokietijos karo vadovybės būstinės Otto Güntheris von Wesendonkas. Jis išsamiai perpasakojo pokalbio turinį ir pateikė pastebėjimus, kurie yra verti ir mūsų atidaus dėmesio. Pokalbio metu P. Karevičius siekė akcentuoti tris dalykus. Pirma, esantį pasipriešinimą Lietuvos prijungimui prie Vokietijos (pagal 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimą), kurį palaiko įvairios jėgos (pvz., bolševikai, lenkai, žydai) (7). Antra, Lietuvoje augantį nepasitikėjimą Vokietija ir manymą, kad slapta siekiama aneksijos, kurį palaiko laikraštis Vorwärts ir Reichstago nariai socialistai. Trečia, aiškumo dėl Lietuvos ateities nebuvimas, nors Lietuvos Taryba 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškime jau išsakė savo pasirengimą prisijungti prie Vokietijos. Reziumavo, kad norint tai pakeisti, reikia pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.

Svarbu paminėti, kad vizito metu P. Karevičius išaiškino gen. E. Ludendorffui situaciją, lėmusią 1918 m. sausio 26 d. notifikacijos tekstų Rusijos ir Vokietijos vyriausybėms atsiradimą ir Lietuvos Tarybos skilimą. Pirma, paaiškinta, kad 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimo pakartojimas kairiesiems Lietuvos Taryboje pasirodė nereikalingas. Tačiau net ir iš Lietuvos Tarybos išstoję nariai 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimą laiko galiojančiu (saistančiu), todėl buvo nuspręsta nusiųsti tuo pačiu metu M. Erzbergerio pateiktą tekstą (es handelt sich wohl um den von Herrn Erzberger bereits vorgelegten Text) ir Rusijos, ir Vokietijos vyriausybėms [17]. Antra, išsiskyrė K. Olšausko ir P. Karevičiaus nuomonės dėl 1918 m. sausio 26 d. Lietuvos Tarybos nutarimo teksto formuluotės. K. Olšauskas manė, kad „deklaracijoje turėtų būti aiški nuoroda į gruodžio 11 d. pareiškimą, kuris turi būti laikomas privalomu Lietuvos Tarybai“, o P. Karevičius „tai paneigė ir teigė, kad tolesnis minėto pareiškimo egzistavimas yra savaime suprantamas ir todėl neturi būti konkrečiai paminėtas nepriklausomybės pareiškime“ [17].

Vizito metu, be jau minėtų dalykų, gen. E. Ludendorffui išreikštas nusiskundimas VKVL ir rekvizicijomis, aptartas Vilniaus vyskupo klausimas. K. Olšauskas buvo susirūpinęs, kad, „pasak M. Erzbergerio, Šv. Tėvas neskirs Vilniaus vyskupo, kol nepaaiškės, ar Vilnius bus lenkų ar lietuvių“. Todėl esą yra svarbu, kad būtų aiškiai nustatyti santykiai su Lietuva. Gen. E. Ludendorfas užsiminė, kad „bus sunkumų su Vilniaus katedros lenkais, ir pasiūlė atkreipti į tai reicho kanclerio dėmesį susitikimo metu“ [17].

Vizito metu K. Olšauskui ir P. Karevičiui buvo aiškiai pasakyta, kad Vokietija, spręsdama dėl Lietuvos ateities, turės omenyje du pagrindinius dalykus: 1) saugias Vokietijos sienas ir patikimas kaimynes ir 2) nepriklausomos Lietuvos įsijungimą į Vokietijos sudėtį, nes „Lietuva pati savaime nėra gyvybinga ir beviltiškai nupuls į polonizaciją“ [17]. Priimti sprendimą dėl Lietuvos ateities gen. E. Ludendorfas paliko reicho kancleriui ir prašė K. Olšausko ir P. Karevičiaus jam pakartoti Vokietijos karo vadovybei išdėstytą požiūrį. O. G. Wesendonkas telegramos pabaigoje pabrėžė, kad „Generolas nesileido į detales dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo“ [17].

Po susitikimo su gen. E. Ludendorfu P. Karevičius perdavė jam 1918 m. vasario 8 d. pro memoria [11], kurioje prašoma Vokietijoje esančių draugų paramos trimis klausimais. Pirma, Vokietijos Vyriausybės viešo Lietuvos valstybės nepriklausomybės pripažinimo. Antra, Vokietijos Vyriausybės palaikymo, kurį ji galėtų išreikšti, paskatindama sudaryti Vyriausybę, turinčią lietuvių tautos pasitikėjimą, ir suteikti jai priemonių, kurios padėtų daryti įtaką ir palaikyti tvarką šalyje. Trečia, Vokietija labai padėtų, jei kuo greičiau būtų įvardytas vyskupas lietuvis Vilniuje [11].

Apie P. Karevičiaus ir K. Olšausko vizito pas gen. E. Ludendorfą rezultatus Vokietijos kancleris buvo informuotas 1918 m. vasario 10 dieną. S. Berckheimas reicho kancleriui pranešė, kad „abu dvasininkai siekia tikslų, dėl kurių galime susitarti“ (8). Esą jiems labai sunku dėl to, kad Lietuva dar aiškiai nemato savo šalies ateities. Todėl siūlė remtis Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. sprendimu ir būsimo susitikimo su jais metu pranešti kažką panašaus: „Dabar, kai padėtis Rytuose paaiškėjo, Vokietija pripažįsta Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir perima atkuriamos valstybės apsaugą“ (9). S. Berckheimas apsiėmė artimiausiu metu Lietuvos Tarybai duoti administracinių užduočių ir taip atitraukti dėmesį nuo politinės veiklos. Paminėjo faktą, kad „abu dvasininkai siūlė stabdyti arkivyskupo Michalkiewicziaus penkių kanauninkų lenkų paskyrimą“, ir išreiškė nuomonę, kad K. Olšauskas visai tiktų būti vyskupu Vilniuje [20].

Tą pačią dieną (1918 m. vasario 10 d.) Vokietijos kanclerio kanceliarijoje Berlyne buvo parengtas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo teksto projekto rankraštis. Vokietijos URM nuorašą gavo 1918 m. vasario 13 dieną. Vokietijos URM Politikos archyve esantis projekto tekstas parašytas ranka [19] (žr. 9 citatą ir jos vertimą).

9 citata ir jos vertimas

Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo tekstas, parengtas 1918 m. vasario 10 d. vokiečių kalba.
Wir Wilhelm, von Gottes Gnaden Deutscher Kaiser, König von Preussen

beauftragen hiermit unseren Reichskanzler den Wirklichen Geheimen Rat Grafen von Hertling, dem litauischen Landesrat, nachdem diesen durch den Beschluss vom 11. Dezember 1917 die Wiederherstellung eines unabhängigen litauisches Staates mit der Hauptstadt Wilna und seine Abtrennung von allen staatlichen Verbindungen, die mit anderen Völkern [taisyta į Staaten – aut. past.] bestanden haben, ausgesprochen und zur Aufrichtung dieses Staates den Schutz und Hilfe des Deutschen Reiches erbeten hat auf den Recht unserer Reichshaushalter, // V im Namen des Deutschen Reiches Litauen als unabhängiges und selbständiges Staatswesen anzuerkennen. Gleichzeitig befehlen Wir Unserem Reichskanzler alle Massnahmen zu treffen, um dem litauischen Staat Schutz und Hilfe angedeihen zu lassen.

Urkundlich u.s.w.

Gegeben u.s.w.

(zur A. II. Vollziehung)

(I. R. Gegenzeichnung durch s. Herr R.K.)

10/02

Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo teksto, parengto 1918 m. vasario 10 d., vertimas į lietuvių kalbą.

„Mes, Vilhelmas, iš Dievo Malonės Vokietijos kaizeris, Prūsijos karalius,

pavedame mūsų valstybės kancleriui, Tikrajam Slaptajam Patarėjui Grafui von Hertlingui, Lietuvos Tarybai, po to kai ji 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimu pareiškė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir atskirianti tą valstybę nuo visų buvusių valstybinių ryšių su kitomis tautomis [taisyta į valstybėmis – aut. past.] ir šios valstybės sukūrimui paprašė Vokietijos Reicho apsaugos ir pagalbos, remiantis mūsų, kaip Reicho šeimininkų teise, // V Vokietijos valstybės vardu pripažinti Lietuvą kaip nepriklausomą ir savarankišką politinį organizmą. Tuo pat metu įsakome valstybės kancleriui imtis visų priemonių Lietuvos valstybei apsaugoti ir padėti.

Dokumentuota ir t. t.

Atiduota ir t. t.

(Vykdymui)

(I. R. R[eicho].K[anclerio]. kontrasignacija)

10/02 [Vasario 10 d.]“

10 citata. Palyginimui: Vokietijos kaizerio pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo dokumentas, publikuotas Lietuvos aide 1918 m. gegužės 9 d.

Mes, Vilhelmas iš Dievo malonės Vokiečių Kaizeris, Prūsų karalius ir t. t.,

„šiuo skelbiame visų žiniai:

Lietuvos Tarybai, kuri yra pripažinta Lietuvių tautos atstovybė, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbus Lietuvą esant vėl nebepriklausoma valstybe, sujungta su Vokiečių viešpatija amžinu tvirtu ryšių santykiu ir sandoromis, visų pirma kariuomenės, susisiekimo, muito ir monetos reikalų sutartimis, ir paprašius Vokiečių viešpatijos apsaugojimo ir pagalbos tai valstybei atstatyti, toliau valstybiniams Lietuvos ryšiams, kurie lig šiol yra buvę, nūnai jau sutrūkus, šiuo Mes įsakome Mūsų viešpatijos kancleriui, grafui von Hertlingui, pareikšti Lietuvos Tarybai, jog Mes, anksčiau minėtuoju 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškimu remdamies, Vokiečių viešpatijos vardu pripažįstame Lietuvą laisva nepriklausoma valstybe ir pasižadame Lietuvos valstybei atsistatant patiekti jai prašytos apsaugos ir pagalbos. Mes čia vadovaujamės tuo supratimu, kad tos sutartys, kurios yra darytinos, tiks tiek Vokiečių viešpatijos, tiek ir Lietuvos reikalams ir kad Lietuva prisiims dalį Vokiečių karo sunkenybių, per kurias ir jinai įgyja laisvę.

Tuo pačių žygiu Mes esame suteikę Mūsų viešpatijos Kancleriui galios, susižinojus su Lietuvos visuomenės atstovais, rasti reikiamų savarankės Lietuvos valstybės atstatymui priemonių ir toliau pasirūpinti, kad būtų nustatytas tvirtas sąjungos santykis su Vokiečių viešpatija ir kad būtų sudarytos tam tikslui nužiūrėtos bei reikalingos sutartys.

Tatai patvirtindami, Mes Aukščiausiai savo ranka po tuo raštu pasirašėme ir įsakėme jį Mūsų antspaudu įžymėti.

Didžioji Vyriausioji Būstinė, 1918 m. Kovo 23 d.

WILHELM

I.R.

Graf von Hertling“

Pripažinimo teksto projekto rankraštis, mūsų manymu, svarbus tuo, kad jame dar minima Lietuvos sostinė Vilnius, o 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškimas paminėtas tik vieną kartą, neminimos sutartys ir Lietuvos prisiimami „Vokietijos karo sunkumai“ [58].

Jau atspausdintame pripažinimo tekste (10) yra keletas nedidelių pakitimų. Įdėti žodžiai, į ką kreipiamasi, „Lietuvos Tarybai“ („dem litauischen Landesrat“). Po žodžių „pavedame mūsų valstybės kancleriui <...>“ vietoje „Lietuvos Tarybai“ parašyta – „lietuvių tautos pripažintai atstovybei“. Tekste ypatingais ženklais išskirta „su sostine Vilniuje“ („mit der Hauptstadt Wilno“). Šių žodžių 1918 m. gegužės 4 d. Lietuvos Tarybos pirmininkui A. Smetonai įteiktame Vokietijos pripažinimo rašte nebeliko (žr. 10 citatą). Po žodžių apie „Vokietijos reicho apsaugą ir pagalbą“ įdėta frazė „su kuria Lietuva turėtų [taisyta į nori – aut. past.] užmegzti amžinos sąjungos ryšius“ („zu dem Litauen in ein ewiges festes Bundesverhältniss treten sollte [will] erbeten hat“) [48]. Redaguota formuluotė po „Lietuvos kaip nepriklausomo ir savarankiško politinio organizmo pripažinimo“, tačiau jos esmė išliko ta pati – suteikti Lietuvai jos prašomą apsaugą ir pagalbą [48].

Iš Vokietijos URM Politikos archyve esančio 1918 m. vasario 10 d. Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo projekto rankraščio matyti, kad jo tekstas radosi anksčiau, nei įvyko P. Karevičiaus ir K. Olšausko vizitas pas kanclerį G. von Hertlingą. Apie vizito rezultatus sužinome iš 1918 m. vasario 11 d. Wilhelmo von Radowiziaus (Valstybės sekretoriaus pavaduotojo ir Kanclerio kanceliarijos šefo) pranešimo F. von Falkehausenui ir kartu generolui grafui Georgui Friedrichui Wilhelmui von Waldersee [22; 23]. Jame papunkčiui išdėstyti susitikimo metu aptarti klausimai ir K. Olšausko ir P. Karevičiaus išsakyti pageidavimai, paminėta gauta pro memoria (11). Kancleriui buvo išsakyti trys pageidavimai: pirmasis ir pagrindinis – kad Vokietija pripažintų Lietuvos nepriklausomybę 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimo pagrindu, antrasis – kad Lietuvos Taryba jau dabar būtų pakviesta darbuotis krašto Vyriausybėje, trečiasis – kad Vokietijos Vyriausybė pasirūpintų kuo greitesniu lietuvio vyskupo paskyrimu Vilniuje [22; 23]. Kancleris K. Olšauskui ir P. Karevičiui pažadėjo pageidavimą dėl pripažinimo perduoti Vokietijos kaizeriui; palaikė idėją įtraukti Lietuvos Tarybos narius į veiklą Vyriausybėje; išreiškė viltį, kad derybos su Kurija duos teigiamų rezultatų [22; 23].

Apibendrinęs turimą informaciją, W. Radowizius padarė išvadą, kad ir gen. E. Ludendorffo, ir kanclerio teiginiai sutampa, todėl tikimasi Lietuvos Tarybos pozityvaus bendradarbiavimo. Prašė VKVL sudaryti tam sąlygas. Lietuvos nepriklausomybės pripažinimui reicho kancleris manė esant tinkamą 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškimą. Pranešime F. von Faklenhausenui W. Radowizius konstatavo, kad artimiausiomis dienomis kancleris iš Vokietijos kaizerio gaus pritarimą Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimą oficialiai ir viešai pripažinti, tuo sudarydamas pagrindą toliau plėtoti santykius su Lietuva [22; 23]. Šio pranešimo nuorašai buvo persiųsti Sandenui Kaune, S. Berckheimui prie Vokiečių karo vadovybės būtinės.

Apie P. Karevičiaus ir K. Olšausko vizitą pas reicho kanclerį ir Vokietijos URM 1918 m. vasario 14 d. pranešė Norddeutsche Allgemeine Zeitung, remdamasi Wolfo telegramų agentūros informacija [30], ir Berliner Lokal-Anzeiger [28]. 1918 m. vasario 14 d. P. Karevičius, skirtingai nei tikėjosi J. Gabrys, grįžo į Kauną [29].

Matant paraleles tarp LTT(L) nepriklausomybės pripažinimo prašymo įteikimo Šveicarijoje Vokietijos atstovui Berne G. Rombergui (1918 m. vasario 8 d.) ir vyskupo P. Karevičiaus ir prelato K. Olšausko vizito pas Vokietijos karo vadą gen. E. Ludendorffą (1918 m. vasario 9 d.) ir Vokietijos kanclerį G. Hertlingą (1918 m. vasario 11 d.), kyla pagrįstas klausimas, kurios pusės veikla davė rezultatą – 1918 m. vasario 10 d. parengtą Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo teksto projekto rankraštį. Atsakymas yra 1918 m. vasario 20 d. Lietuvos reikalų aptarimo („Besprechung über Litauen“) protokole [33]. Posėdyje dalyvavęs ir pasisakęs W. Radowizius informavo susirinkusius, kad yra parengtas nutarimas dėl nepriklausomybės pripažinimo. Nutarimas paremtas prelato K. Olšausko vizitu ir suderintomis Vokietijos karo vadovybės, Vokietijos kaizerio ir Vokietijos kanclerio pozicijomis [33, 77].

3.3.1. Šveicarijoje

Pirmąjį lietuvių bandymą gauti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą 1918 m. vasario mėn. pradžioje mini A. E. Sennas [74]. Jo teigimu, LTT(L) atstovas J. Gabrys išsiuntė laišką Šveicarijos prezidentui Felixui Calenderiui, kuriame buvo „Tarybos Vilniuje 1917 m. gruodžio 25 d. deklaracija“ [74]. Iš tiesų 1917 m. gruodžio 25 d. deklaracija buvo ne „Tarybos Vilniuje“, o LTT(L). Tikėtina, kad Šveicarijos Politikos departamento valdininkai nesiorientavo lietuvių Tarybų gausoje, todėl galėjo ir suklysti. E. A. Sennas taip teigė remdamasis Federalinio archyvo (Berne) Federalinio Politikos Departamento dokumentais (EPD, 2002 (B), Akz.2), tačiau suklydo tik dėl to, kas yra deklaracijos skelbėjas. LTT(L) 1917 m. gruodžio 25 d. atsiskyrimo nuo Rusijos deklaracija, paskelbta Lozanoje, yra sudėtinė (ketvirtoji) notos dalis.

1918 m. vasario 12 d. G. Rombergas Vokietijos URM informavo apie atgarsius Šveicarijos spaudoje. Paminėjo 1918 m. vasario 12 d. laikraštį Bund (Nr. 64), pranešusį apie notos įteikimą neutralių ir kariaujančių šalių diplomatinėms misijoms Berne, ir kad Lietuva yra valstybė su sostine Vilniuje [25]. Trumpai referavo spaudos pranešimo teksto turinį, o Deklaracijos tekstą vokiečių kalba persiuntė Vokietijos URM (žr. 11 citatą ir jos vertimą). Paminėta, kad toks pat pareiškimas įteiktas ir Vokietijos pasiuntiniui Berne ir paprašyta perduoti jį savo Vyriausybei [25].

11 citata ir jos vertimas

1918 m. vasario 7 d. notos teksto ištrauka – Deklaracija – vokiečių kalba, publikuota laikraštyje Bund (1918 02 12, Nr. 64)

Der Landesrat als höchstes Organ des litauischen Staates und des litauischen Volkes sowohl im Mutterlande wie in den litauischen Kolonien Russlands und Amerikas proklamiert hiermit auf der Grundlage des von dem Weltgewissen Einstimmung anerkannten Grundsatzes des Rechtes der Völker auf Selbstbestimmung und unter Anrufung des Beschusses der litauischen Tagung zu Wilna vom 18. bis 23. September 1917 die Wiederherstellung eines unabhängigen litauischen Staates mit Wilna als Hauptstadt, sowie die Entbindung dieses Staates von allen Verpflichtungen, welche auch immer früher gegenüber den Nachbarstaaten eingegangen oder von ihnen auferlegt waren.

„Krašto Taryba, kaip aukščiausias lietuvių valstybės ir tautos organas Tėvynėje, kaip ir lietuvių kolonijose Rusijoje ir Amerikoje, remdamasi tarptautinėje erdvėje visuotinai pripažintu tautų apsisprendimo principu ir Vilniuje 1917 m. nuo rugsėjo 18 iki 23 d. posėdžiavusio Lietuvių Suvažiavimo nutarimu, skelbia atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę išlaisvinanti iš visų įsipareigojimų, kuriais anksčiau buvo susijusi ar ne savo noru susieta su kaimyninėmis valstybėmis.“

Pažymėtina, kad tekste vokiečių kalba yra kai kurių skirtumų, palyginti su tekstu prancūzų kalba: „Taryba“ pavadinta „Krašto Taryba“, teisė pavadinta principu, o ryšiai – įsipareigojimais.

A. E. Senno teigimu, 1918 m. vasario 12 d. J. Gabrys siekė audiencijos pas Šveicarijos prezidentą, tačiau jos negavo. Todėl Šveicarijos vyriausybė buvo labai nustebusi, kai spaudoje perskaitė melagieną, kad J. Gabrys buvo priimtas Šveicarijos prezidento (tas pat publikuota ir Pro Lituania [63]). J. Gabrys su dviem kolegomis (V. Bartuška ir V. Daumantu-Dzimidavičiumi [76, 214–215]) buvo priimtas Berne, Politikos departamente (Užsienio reikalų skyrius yra departamento dalis – aut. past.). „Vizito metu LTT(L) nariai paliko savo vizitines korteles ir Šveicarijos valdininkui paaiškino lietuvių tautinio judėjimo tikslus“ [74]. Apie vizitą G. Rombergas informavo Vokietijos URM 1918 m. vasario 18 d. [32; 76, 214–215]. Rėmėsi 1918 m. vasario 17 d. LIB paskelbta klaidinga informacija [32], kad LTT(L) priėmė Šveicarijos prezidentas ir sulaukta „malonaus pritarimo“. M. Šipelytė, nekritiškai įvertinusi Vokietijos URM Politikos archyvo dokumentus, padarė tą pačią klaidą kaip ir G. Rombergas. LTT(L) buvo priimti ne Šveicarijos prezidento, o Šveicarijos Politikos departamente.

Kaip ir Antantės šalys, Šveicarija neskubėjo atsakyti lietuviams. Politikos departamentas savo pasiuntiniui Petrograde patarė lietuvių prašymo neparemti [74]. J. Gabriui tai nesutrukdė informaciją interpretuoti kitaip: „kuomet ambasados pasiuntė raštus valdžioms, šios atsiliepė prielankiai, ypač neutralai: olandai, švedai, danai, norvegai, šveicarai“ [52, 530].

A. E. Sennas mini ir dar vieną dokumentą – LTT(L) 1918 m. gegužės 8 d. Šveicarijos Vyriausybei įteiktą 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos deklaraciją, tiksliau pirmąją (I) jos dalį [74]. Tikėtina, kad tai buvo pakartotinis prašymas, kaip ir Prancūzijos pasiuntiniui Berne [70, 141–142].

3.3.2. Danijoje ir Norvegijoje

Pirmąjį lietuvių bandymą gauti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą Danijoje 1918 m. vasario mėn. pradžioje mini V. Mažeika [71, 31; 72, 26]. Konkreti data, kaip ir A. E. Senno tekste, nenurodyta; ir straipsnyje, ir monografijoje minima data „1918 m. vasario mėn.“ Abiem atvejais nuoroda yra į Danijos Karališkojo archyvo, Danijos URM archyvo dokumentą, datuotą 1918 m. vasario 9 d.: „1918 02 09 Lietuvių tautos tarybos laiškas Danijos užsienio reikalų ministrui E. Skavenijui, DKA, DURMA, b. 148, d. 10“ [71, 41; 72, 26]. Tekste LTT(L) laiškas traktuojamas kaip pranešimas Danijos Vyriausybei apie „jos paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę“ [72, 26]. Kas ta „ji“, istorikas nekonkretizavo, tačiau iš konteksto aiškėja, kad tai LTT(L): „Lietuvių Tautos Taryba (Lozana) Danijos vyriausybei pranešė apie jos paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę“ [72, 26]. Informacijos apie reakciją į šį dokumentą istorikas V. Mažeika nepateikia.

Autorės turimi Norvegijos karalystės archyvo UR departamento dokumentai rodo, kad Norvegijos generalinis konsulatas Šveicarijoje (Ciuriche) prašymą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę gavo 1918 m. vasario 12 d. [26]. Dokumentas buvo persiųstas užsienio reikalų ministrui ir Ministrų kabinetui. LTT(L) nota datuota 1918 m. vasario 9 d. [14]. Dokumento tekstas prancūzų kalba identiškas Vokietijos UR Politikos departamento bylose esančiam tekstui. Dokumente mėlynu pieštuku pažymėta vieta, kur prašoma pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Atsakymo į 1918 m. vasario 9 d. notą byloje nėra, nors į kitus raštus yra ranka rašyti atsakymai (pvz., 1919 m. rugsėjo 18 d. Norvegijos UR ministro laiškas Lietuvos atstovui Švedijoje J. Aukštuoliui [45]; dėkojama už atsiųstus leidinius apie Lietuvą). Yra prierašas prie 1918 m. vasario 13 d. Norvegijos generalinio konsulo Ciuriche pranešimo, kad dokumentai nurodytiems valdininkams perduoti 1918 m. kovo 1 d. [26]. Prie 1918 m. gruodžio 9 d. atsakymo Švedijos pasiuntiniui Berlyne, kuris pranešė Norvegijos UR departamentui, kad Švedijos vyriausybė pripažino Lietuvą de facto, yra prierašas raudonu pieštuku, kuriame teigiama, kad atsakyti taip pat, kaip ir LTT(L), tačiau atsakymo formuluotė nepateikta (12).

Tikėtina, kad Danijos, Norvegijos ir Švedijos šalių URM, gavusios notą su priedais, konsultavosi tarpusavyje ir pasidalijo informacija apie planuojamą atsakymą. Norvegijos požiūris dėl Baltijos šalių pripažinimo skyrėsi nuo Danijos ir Švedijos. Norvegijos vyriausybė dėl Lietuvos, Estijos ir Latvijos pripažinimo laikėsi stebėtojo pozicijos ir darė žingsnius tik Švedijos ir Danijos vyriausybių paraginta [69, 24–29].