Lituanistica

Titulinis

An, 14 Bal 2026 00:00:00 +0300

Turinys

An, 14 Bal 2026 00:00:00 +0300

SSRS MVD ir SSRS Generalinės prokuratūros komisijos kreipimasis į Kengyro lagerio sukilusius kalinius

Mindaugas Pocius — An, 14 Bal 2026 00:00:00 +0300

Kengyro ginkluotas sukilimas Steplage (1954 m. gegužės 16 – birželio 26 d.) – vienas žymiausių ir dramatiškiausių politinių kalinių sukilimų GULAG’e ir kulminacinė lagerių valdymo sistemos krizės išraiška. Svarbiausią iniciatorių, organizatorių ir aktyvių dalyvių vaidmenį Kengyro sukilime atliko ukrainiečiai ir lietuviai (dominavo buvę antisovietinio pasipriešinimo dalyviai – partizanai, ryšininkai, rėmėjai), kurie buvo nuteisti ilgiems metams. Vienas pagrindinių sukilimo vadų buvo lietuvis teisininkas Juozas Kondratas. Nepilnais duomenimis, sukilimą slopinant žuvo 6 ir buvo sužeista 14 lietuvių. Publikuojamas niekur anksčiau neskelbtas represinių struktūrų dokumentas (SSRS MVD ir SSRS Generalinės prokuratūros komisijos kreipimasis į Kengyro lagerio sukilėlius) yra informatyvus ir reikšmingas šaltinis, padėsiantis specialistams tirti Steplago sukilimą. Dokumentas buvo parengtas 1954 m. birželio 20 d. (ne anksčiau) deryboms tarp vyriausybinės komisijos ir kalinių atstovų priėjus aklavietę. Šaltinio sudarytojai (SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas S. Jegorovas, GULAG’o viršininkas I. Dolgichas, jo pavaduotojas V. Bočkovas, SSRS generalinio prokuroro pavaduotojas A. Vavilovas) buvo SSRS vyriausybinės komisijos, įgaliotos vesti derybas su Kengyro sukilėliais, pagrindiniai nariai ir sukilimo numalšinimo organizatoriai. Dokumentas atskleidžia ne tik tai, kaip SSRS MVD ir GULAG’o vadovai interpretavo sukilimą, į ką sutelkė dėmesį, bet ir kokį psichologinio, mentalinio poveikio priemonių arsenalą (manipuliavimas faktais, kalinių jausmais, išlikimo instinktu ir kt.) naudojo, siekdami nutraukti kalinių „masinį nepaklusnumą“.

Lietuvių asmenvardžių su galūnėmis -as, -a, -is užrašymo ypatumai vokiečių XIV a. istorijos šaltiniuose

Darius Ivoška — An, 14 Bal 2026 00:00:00 +0300

Lietuvių asmenvardžių užrašymas istorijos šaltiniuose ir jų adaptavimas svetimose kalbose yra plačiai aptartas, nors tyrimų kiekis ir imtis netolygiai pasiskirstę analizuojamų laikotarpių ir empirinės medžiagos atžvilgiu. Mažiausiai gilintasi į lietuvių tikrinius žodžius, tarp jų ir asmenvardžius, dokumentuotus vokiečių ir užrašytus vokiečių bei lotynų kalbomis. Būtent vokiečių istoriografijoje ir Vokiečių ordino dokumentuose XIV a. fiksuoti lietuvių vardai yra vieni ankstyviausių mūsų vardyno paliudijimo pavyzdžių. Šiuo straipsniu siekiama papildyti istorinių lietuvių asmenvardžių tyrimus iki šiol neanalizuota medžiaga, kuri padėtų praplėsti žinias apie lietuvių vardyno adaptavimą XIV a. svetimomis kalbomis rašytuose istorijos šaltiniuose. Tyrimo metu paaiškėjo, kad lietuvių asmenvardžius užrašant vokiečių ar lotynų kalba XIV a. galūnė -as nevartota, ji keista į galūnę -e, o -a ir -is pramaišiui išlaikytos arba keistos galūne -e.

XX a. Latvijos lietuviai: vaizdavimas žodinės istorijos šaltiniuose

Irēna Saleniece — An, 14 Bal 2026 00:00:00 +0300

Straipsnyje nagrinėjami kai kurie Latvijoje gyvenančių lietuvių savimonės aspektai. Tyrimo tikslas – atskleisti dabartinės Latvijos teritorijoje gyvenančių lietuvių, kurių prisiminimai užfiksuoti žodinės istorijos šaltiniuose, savęs identifikavimo ypatybes ir tam tikrus tapatybės bruožus. Tyrimo objektas – respondentų savęs kaip lietuvių Latvijoje suvokimas ir jų XX a. istorijos supratimas.
Latvijos lietuvių mažuma analizuojama pasitelkiant iki šiol mažiau tirtus žodinės istorijos šaltinius, kurie atskleidžia tiek respondento prisimenamą praeities vaizdą, tiek jo tapatybės bruožus. Straipsnyje remiamasi Daugpilio universiteto Žodinės istorijos centro (Daugavpils Universitātes Mutvārdu vēstures centrs – DU MVC), įkurto 2003 m., žodinės istorijos šaltinių kolekcija, kuri užtikrina Pietryčių Latvijos gyventojų gyvenimo istorijų fiksavimą ir išsaugojimą, taip pat jų prieinamumą tyrėjams. Iki 2025 m. pabaigos DU MVC kolekcijoje yra 1 352 vietos gyventojų gyvenimo istorijos. Šiam tyrimui atrinkti interviu su respondentais, kurie nurodė etninę priklausomybę „lietuviai“ arba gimė Lietuvoje. Visi su apklaustaisiais susiję duomenys buvo anonimizuoti. Pasakojimų turinio, leksikos ir kitų kalbos priemonių, emocinių apraiškų, taip pat neverbalinės raiškos būdų analizė leidžia gana tiksliai nustatyti pasakotojo požiūrį į aprašomus faktus, t. y. atskleisti jo / jos tapatybės bruožus.
Nors respondentų etninė priklausomybė rodo tam tikrą „išblukimą“ ir nėra jų savimonę apibrėžiantis bruožas, jie išlaiko savo lietuviškos kilmės atmintį, taip pat aplinkybes, kuriomis šeima persikėlė iš Lietuvos į Latviją. Pripažinta išskirtinė lituanistinės mokyklos Latvijoje svarba kaip pagrindinio veiksnio, stiprinančio lietuvybės tapatybę tarpukariu. Tačiau interviu metu dauguma respondentų jau negalėjo laisvai kalbėti lietuvių kalba, o vėlesnės kartos jų šeimose lietuviškai nebekalba.
Tapatybė išreiškiama ir respondentų apmąstymuose apie XX a. istorinius įvykius, atskleisdama jų savęs identifikaciją ir požiūrį į kitus istorinio proceso dalyvius. Tarp Pietryčių Latvijos lietuvių, gimusių 1920–1930 m., Antrojo pasaulinio karo ir pokario stalinizmo prisiminimuose dažnai iškyla savęs, kaip objekto, paveikto didžiulių jėgų – nacių ar komunistų, suvokimas. Trauminės patirtys siejamos su Holokausto, nacionalinės partizaninės kovos, masinių trėmimų ir kitų represijų, taip pat ankstyvųjų žemės ūkio kolektyvizacijos etapų prisiminimais. Nuolatinio grėsmės jausmo, kurį kelia „svetima“ valdžia, prisiminimais lietuviai dalijasi su latviais ir kitais bendraamžiais vietos gyventojais.
Lietuviams, užaugusiems Latvijoje 1920–1940 m., daugiausia būdingi Latvijos nacionalinio, o ne sovietinio identiteto bruožai. Pagrindiniai veiksniai, kurie neleido pertvarkyti nacionalinio identiteto ir padėjo tarpukario kartos lietuviams išlaikyti priklausymo Latvijos Respublikai jausmą bei perduoti jį ateities kartoms, buvo bendra istorinė patirtis ir bendros vietos gyventojų vertybės. Nepaisant tam tikro „kitoniškumo“, Pietryčių Latvijos lietuviai save suvokia kaip vietos visuomenės narius.

Vyro (ne)dalyvavimo gimdymo procese kaita Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje

Raimonda Rauluševičienė — An, 14 Bal 2026 00:00:00 +0300

Etnologinių tyrimų, nagrinėjančių vyro (ne)dalyvavimą gimdymo procese Lietuvoje, trūkumas paskatino atlikti XIX a. pabaigos – XXI a. pradžios tyrimą ir išsiaiškinti, kaip keitėsi vyro (ne)dalyvavimas bei jo veiksmai gimdymo proceso metu. Etnologiniai, sociologiniai, psichologiniai, biomedicininiai tyrimai bei istoriniai šaltiniai rodo, kad vyro (ne)dalyvavimas ir jo veiksmai gimdymo procese keitėsi priklausomai nuo kultūrinio, istorinio ir socialinio konteksto. XXI a. pr. kūdikio gimimo procese (ne)dalyvaujančio vyro tema sulaukia vis daugiau dėmesio. 2023–2025 m. atliktas etnografinis tyrimas atskleidė, kad XXI a. pradžioje, lyginant su XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpiu, vyrai tampa aktyvesniais gimdymo proceso dalyviais. Istoriniame kontekste stebima vyro (ne)dalyvavimo gimdymo procese laipsniška kaita – nuo pačiame gimdyme nedalyvaujančio arba tik išimtiniais atvejais dalyvaujančio iki aktyvaus institucijų skatinamo vyro įsitraukimo tiesiogiai dalyvauti gimdymo procese. Šiandien vyro (ne)dalyvavimas gimdymo procese derinamas šeimoje, atsiranda dalijimasis pareigomis ir atsakomybe, o priimtas sprendimas priklauso nuo abiejų partnerių lūkesčių bei gebėjimo susitarti.

Autentiškumo poliarizacija šiuolaikinės Vakarų ir Vidurio Lietuvos moters individualumo paieškose

Rasa Balsevičienė — An, 14 Bal 2026 00:00:00 +0300

Straipsnyje analizuojama, kaip XXI a. Vakarų ir Vidurio Lietuvos moterys konstruoja savo individualumą per autentiškumo sampratą ir kasdienes kūno bei grožio praktikas. Autentiškumas suvokiamas kaip dinamiškas procesas, vykstantis tarp vidinės savasties jausmo ir išorinių socialinių normų, taip pat kaip šiuolaikinės kultūros reikalavimas nuolat dirbti su savimi. Tyrimas atskleidė, kad Lietuvos moterų patirtys formuojasi poliarizuotame kultūriniame kontekste. Viena vertus, akcentuojamas savęs priėmimas, kūno įvairovė ir teisė būti savimi. Kita vertus, grožio industrija, socialiniai tinklai ir vizualinė kultūra kuria aiškius estetikos ir elgsenos standartus, ribojančius šią deklaruojamą laisvę. Tad moters tapatybė formuojama nuolatinėje įtampoje tarp laisvo pasirinkimo ir struktūrinių apribojimų, kuriuos nustato medijos, šeimos lūkesčiai, profesinė aplinka ir kultūriniai stereotipai. Empiriniai apklausos duomenys atskleidė, kad autentiškumo diskursas veikia dviprasmiškai. Jis tiek įgalina moteris, skatindamas savivertę, individualumą, tiek ir disciplinuoja, nustatydamas, kokia „teisinga“ moteris turėtų būti – psichologiškai stabili, estetiškai saikinga, tvarkinga ir socialiai priimtina. Šie du aspektai dažniausiai veikia ne atskirai, o vienu metu, sudarydami subtilų kontrolės mechanizmą. Šiuolaikinės moters individualumo paieškos šiame kontekste vyksta kaip nuoseklus kelių fazių procesas, kuris niekada nėra galutinai užbaigtas. Autentiškumas čia funkcionuoja ne tik kaip asmeninė vertybė, bet ir kaip kultūrinė norma, formuojanti moterų savivoką ir grožio praktikų logiką. Tyrimas atskleidė, kad poliarizacija tarp autentiškumo, kaip išlaisvinimo, ir autentiškumo, kaip normos, yra viena esminių šiuolaikinės kultūros savybių, formuojančių Vakarų ir Vidurio Lietuvos moters savivoką ir grožio praktiką.

Kauno pavieto Pakamario teismo knyga (1619–1624)

An, 14 Bal 2026 00:00:00 +0300