Menotyra

Titulinis

2026-06-29T10:10:15+03:00

Turinys

2026-06-29T10:11:54+03:00

Juliuszo Osterwos rankraščiai: paveldo problemos

2026-06-30T11:44:03+03:00

Straipsnyje aptariamos problemos, susijusios su „Reduta“ teatro įkūrėjo Juliuszo Osterwos (1885–1947) rašytiniu palikimu, keliančiu tyrėjams nemažai iššūkių, tarp jų ir etinių. Visų pirma būdamas mirties patale J. Osterwa prašė sudeginti jo užrašus (šeima noro neišpildė). Antra, minimas palikimas yra išsklaidytas, iš dalies prarastas arba vis dar nerastas dėl 1939–1945 m. karo įvykių. Trečia, medžiagos įvairovė apsunkina nuoseklių temų, tinkamų moksliniam redagavimui ir publikavimui, išskyrimą. Galiausiai, nemenkas iššūkis yra ir J. Osterwos rašysenos iššifravimas. Vis dėlto šis palikimas, dokumentuojantis J. Osterwos teatrines idėjas, asmeninį gyvenimą ir platesnius jo meninės veiklos kontekstus, yra toks svarbus ir vertingas, kad nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio mokslininkai (tarp jų Józefas Szczublewskis, Zbigniewas Osińskis, Ireneuszas Guszpitas, Dariuszas Kosińskis, Andrzejus Kruczyńskis ir šio straipsnio autorė) ėmėsi tirti ir publikuoti pasirinktas archyvo dalis. Leidinių serija „Redutos šimtmečiui“ („Reducie na stulecie“), kurią 2019 m. inicijavo Zbigniewo Raszewskio teatro institutas, siekia skleisti ir populiarinti „Reduta“ teatro paveldą, taip pat publikuoti su juo susijusią šaltinių medžiagą. Neseniai išleistas ketvirtasis serijos tomas – „Juliusz Osterwa: Dziennik 1934–1935“ (dienoraščio originalas, deja, neišliko) čia naudojamas kaip atvejo analizė.

Jerzy’is Grotowskis Opolėje. Atvejo tyrimas

2026-06-30T11:43:50+03:00

Šio straipsnio tikslas – aptarti aplinkybes, lėmusias J. Grotowskio įsitraukimą į komunistinės Lenkijos politiką ir politinę sistemą. Siekdama apibūdinti „13 eilių teatro“ kaip institucijos veiklą autorė analizuoja informatorių pranešimus, oficialius dokumentus ir antisemitines skrajutes. Ji sutelkia dėmesį į profesines ir asmenines rizikas bei grėsmes, su kuriomis susidūrė J. Grotowskis, ir su jomis susijusį Lenkijos saugumo tarnybos ir komunistų partijos vaidmenį. Apie J. Grotowskio teatrą paskelbta nemažai mokslinių straipsnių, tačiau nė viename iš jų teatras nėra nagrinėjamas kaip institucija. Tyrimo metu autorė aptiko retos ir vertingos medžiagos: Opolės srities spaudos kontrolės biuro archyvinius dokumentus ir keletą įdomių Saugumo tarnybos bylų, rastų Lenkijos Tautos atminties muziejuje. Šie faktai ir dokumentai suteikia galimybę naujai pažvelgti į tam tikrus aspektus, taip pat peržiūrėti kai kuriuos stereotipus ir mitus apie „13 eilių teatrą“ jo veiklos Opolėje laikotarpiu. Straipsnis grindžiamas autorės monografija „Grotowski polityczny“ („Politinis Grotovskis“) (Zbigniewo Raszewskio teatro institutas, Varšuva, 2023), kurioje pateikiama išsamesnė J. Grotowskio politinio konteksto analizė.

Atminties dramaturgijos: kūrybinės procedūros Wajdi Mouawado, Oliverio Frljićiaus ir Roberto Lepage’o teatre

2026-06-30T11:43:38+03:00

Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip, remdamiesi savo tarpkultūrinėmis patirtimis, Wajdi Mouawadas, Oliveris Frljićius ir Robertas Lepage’as kvestionuoja įtampą tarp oficialiosios istorijos ir asmeninės atminties. Teigiama, kad visi trys menininkai atmintį suvokia ne kaip nekintamą praeities fiksavimą, o kaip konstruojamą procesą, kurį formuoja pasakojimai, vaizdai ir tekstų fragmentai. Jų kūriniai atskleidžia, kad atmintis iš esmės yra nestabili ir turinti politinį krūvį. Tai nuolat perrašomas reiškinys, priklausantis nuo požiūrio, perspektyvos pokyčių ir kultūrinio konteksto. Pateikiamos fragmentiškos ar ginčytinos istorijos rodo, kad vyraujantys istoriniai naratyvai dažnai prieštarauja asmeniniams ar marginalizuotų žmonių prisiminimams. Tokiame teatro kontekste tikrovė dažnai sutrikdo pačią vaizdavimo formą, drumsdama ribas tarp dokumentikos ir vaizduotės. Analizė rodo, jog tarpkultūriškumas W. Mouawadui, O. Frljićiui ir R. Lepage’ui yra ne tik teminė problema, bet ir metodologinė priemonė, kuria kvestionuojamos dominuojančios istorijos versijos. Jų teatras tampa erdve, kurioje atmintis yra svarstoma, ginčijama ir pertvarkoma, taip pabrėžiant jos kaip meninio ir politinio veiksmo vaidmenį.

Vaidinant dirbtinio intelekto papildytą dramaturgiją: „Frankenšteino komplekso“ atvejis

2026-06-30T11:43:25+03:00

Straipsnyje analizuojamas dirbtinio intelekto (DI) panaudojimas šiuolaikinėje dramaturgijoje ir su tuo susiję iššūkiai aktoriaus kūrybai. Tyrimo objektu pasirinktas Nacionalinio Kauno dramos teatro ir Rygos „Dirty Deal Teatro“ (Latvija) spektaklis „Frankenšteino kompleksas“ pagal latvių dramaturgo Kārlio Krūmiņšo ir DI sukurtą pjesę „The Frankenstein Complex“. Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kaip DI generuojamame tekste keičiasi personažo samprata ir kokį poveikį tai turi aktoriaus kūrybos procesui. Remiantis teorine literatūra, pjesės ir spektaklio analize teigiama, kad DI papildytoje dramaturgijoje formuojasi naujo tipo veikėjas – sugeneruotas personažas, kuris funkcionuoja ne kaip nuoseklus draminis subjektas, o kaip fragmentuota kalbinė struktūra. Šie dramaturgijos pokyčiai lemia ir aktoriaus kūrybos principų kaitą: vaidmuo kuriamas ne tiek analizuojant ir interpretuojant dramos personažą, kiek performatyviai konstruojant veikėją iš fragmentuotos tekstinės medžiagos.

Atlikėjo ir kompozitoriaus bendradarbiavimas: Loretos Narvilaitės koncerto smuikui „Anksti aukštai pakils garsai“ atvejis

2026-06-30T11:43:12+03:00

Straipsnyje analizuojamas kompozitoriaus ir atlikėjo kūrybinis bendradarbiavimas. Pastaraisiais dešimtmečiais akademinėje muzikoje kompozitoriai vis labiau yra linkę į kūrybinį procesą „įsileisti“ ir atlikėją, atsižvelgti į jo išsakomus pastebėjimus ar rekomendacijas. Šios patirties dar neturintiems kūrėjams ir atlikėjams aktualu jos pasisemti iš kitų, o tyrėjams – artimiau pažinti patį procesą. Todėl atliekant meninį tyrimą buvo išsikeltas tikslas – susisteminti kūrybinio proceso etapus, jų eiliškumą ir suformuoti kūrėjo ir atlikėjo bendradarbiavimo tipologiją aiškiai įvardijant priskyrimo vienam iš galimų tipų kriterijus. Tam pasitelktos tyrėjų įžvalgos straipsniuose, interviu su muzikais (Hugo Ticciati, Davidu Nebeliu, Gediminu Gelgotu, L. Narvilaite) bei straipsnio autorės empiriniai meninės praktikos rezultatai.