Gilles’is Deleuze’as: tapsmas alkoholiku, tapsmas narkomanu, tapsmas nematomu

Anotacija

Straipsnyje pasitelkiant Gilles’io Deleuze’o (1925–1995) ir Félixo Guattari (1930–1992) apmąstymus bei lietuvių literatūros įžvalgas siekiama rekonstruoti galimas alkoholinės ir narkomaninės intoksikacijos kūrybinių skrydžių linijų ypatybes žvelgiant iš kasdienybės ekonomijos perspektyvos. Pastebima, kad G. Deleuze’as alkoholinės gyvensenos kasdienybės režimą sieja su ribos ir slenksčio konceptais, beiliuziškumo paradigma bei tapsmą nematomu. Kita vertus, jis išskiria alkoholizmą kaip kūrybinės asmenybės socialinės gyvensenos tipą, susiedamas su kai kuriais amerikiečių menininkų Johno Fordo (1894–1973), Jacko Londono (1876–1916), Francio Scotto Fitzgeraldo (1896–1940) gyvensenos pavyzdžiais. Taip pat pastebima, kad G. Deleuze’as ir F. Guattari, narkotinę skrydžio liniją susiedami su molekuliniu tapsmu ir pasiremdami Henri Michaux (1899– 1984) bei Antonino Artaud (1896–1948) patirtimi, įžvelgia paradoksalią šios skrydžio linijos įstrigimą spiraliniame judėjime ne aukštyn, o žemyn. Straipsnyje keliamas retorinis klausimas, ar G. Deleuze’as ir F. Guattari neromantizuoja šių destruktyvių gyvensenos tipų kaip kūrybinio skrydžio būdų. Vis dėlto prieinama prie išvados, kad siekdami atskleisti vidines tokios gyvensenos architektonikos linijas, G. Deleuze’as ir F. Guattari formuluoja įžvalgą, kad geriausia intoksikacija – tai abstinencija, o aukščiausias apsvaigimo lygmuo pasiekiamas grynu vandeniu.