Pirmasis logikos amžius Lietuvoje: teiginys kaip toks ir būtinieji teiginiai

Anotacija

Šiuo straipsniu tęsiama publikacijų serija, skirta scholastinei logikai Lietuvoje XVI a., t. y. pirmajame logikos amžiuje Lietuvoje. Straipsnio autorius susitelkia į žmogiškojo intelekto antrojo veiksmo, tai yra, teiginio arba sprendinio (propositio sive judicium), interpretaciją pirmiau minėtoje logikoje. Straipsnyje daroma išvada, kad Lietuvos scholastai laikėsi tradicinės aristotelinės-scholastinės teiginio definicijos. Būtent, teiginys čia buvo apibrėžiamas kaip teisingas arba klaidingas sakinys. Pagal tą pačią scholastinę tradiciją priešingumas (oppositio), lygiavertiškumas (aequipollentia) ir konversija (conversio) buvo laikoma pagrindinėmis intelekto antrojo veiksmo savybėmis (propria). Straipsnyje taip pat prieinama prie išvados, kad logikos Lietuvoje XVI a. kūrėjai pagrindiniais mokslinio pažinimo (scientia) elementais tradiciškai laikė būtinus, arba visada teisingus, teiginius (propositiones necessariae sive sempiternae veritatis). Kita vertus, analizuodami būtino teiginio terminus, jie pateikė požiūrį, artimą šiuolaikinei logikai. Būtent, tvirtinta, kad tiek būtino teiginio subjektas, tiek ir jo predikatas nereikalauja faktinio jų atitikmenų egzistavimo realiame pasaulyje.