Subjektyviosios gerovės sąvoka ir jos taikymas ES šalių analizėje

Anotacija

Šiame straipsnyje nagrinėjama subjektyvioji gerovė, kurią reikėtų suprasti kaip visuminį subjektyvų pasitenkinimo savo gyvenimo sąlygomis atspindį visuomenės sąmonėje. Aptariamas subjektyviosios gerovės sąvokos turinys ir tyrimų istorija, aprašomos keturios subjektyviosios gerovės teorijos (poreikių, santykinių standartų, tikslų ir kultūros), kurios skiriasi pagal veiksnių, turinčių įtakos subjektyviajai gerovei, svarbą. ES subjektyviosios gerovės rodiklių empirinė analizė ir šios analizės rodiklių interpretacija atlikta subjektyviosios gerovės teorijų kontekste. Empirinių rodiklių analizė atskleidė ES šalių subjektyviosios gerovės dėsningą ryšį su metinėmis ekvivalentinėmis pajamomis ir pajamų pasiskirstymo netolygumu. Aptiktas silpnas ryšys tarp netolygaus subjektyviosios gerovės pasiskirstymo šalies viduje (išreikšto standartiniu nuokrypiu) ir netolygaus metinių ekvivalentinių pajamų bei pajamų pasiskirstymo. Nepaisant to, remiantis tyrėjų R. Veenhoven, R. Easterlin, B. Stevenson ir J. Wolfers įžvalgomis, šios silpnos sąveikos tarp netolygaus subjektyviosios gerovės pasiskirstymo ir objektyvių pajamų rodiklių skatina detalesnį ES šalių empirinį tyrimą.