Fotografija kaip medijos dispozityvas Lietuvoje XX a. 7–9 dešimtmetyje: institucinis aspektas

Anotacija

Straipsnyje analizuojama fotografija yra traktuojama kaip medija, kurianti specifinį vizualumą. Vizualumą sukonstruoja tam tikros medijos ypatybės, kurias reguliuoja konkreti institucija, todėl teigiama, kad užuot analizavus fotografiją kaip turinį, reikia nagrinėti jos socialinius funkcionavimo mechanizmus. Fotografija čia suprantama kompleksiškai kaip medijos dispozityvas, tad taikant veikėjo-tinklo teoriją, analizuojamas vienas esminių jo dėmenų – institucija. Straipsnyje pateikiami tyrimo rezultatai, gauti analizuojant XX a. 7–9 dešimtmetyje veikusią LTSR Fotografijos meno draugiją – sovietmečiu vienintelę instituciją, sudariusią sąlygas ir reguliavusią fotografijos meno produkciją bei distribuciją. Atskleidžiami pagrindiniai Draugijos funkcionavimo mechanizmai: (re)produkcija, distribucija ir edukacija, taip pat nagrinėjama, kas lėmė institucijos funkcionavimo mastą ir galią bei jos palaikomo vizualaus diskurso efektyvią sklaidą. Dispozityvas atvaizduojamas ne tik tekstiniu veikėjo-tinklo aprašymu, bet ir vizualiu elementų išsidėstymu, palengvinančiu medijos veikimo supratimą.