Etinė individo laikysena klimato kaitos atžvilgiu: kai kurių filosofinių aspektų svarstymas
Anotacija
Šylant planetos klimatui, vis aktualesnė tampa klimato kaita, kurią skirtingų sričių specialistai tiria nevienodai. Klimatologai analizuoja ilgalaikius klimato pokyčius ir jų priežastis, ekonomistai vertina, kaip klimato kaita paveiks ūkį, o sociologai apmąsto, kaip visuomenės vertybės, kultūra ir žmonių turimi asmeniniai įsitikinimai formuoja žmonių požiūrį į klimato kaitą bei poveikį aplinkai. Savo ruožtu filosofai kelia episteminius, ontologinius ir etinius klausimus, susijusius su klimato kaitos problema. Apie klimato kaitos pavojų pirmieji pavojaus varpą mušti pradėjo būtent Vakarų šalių mokslininkai. Šiame straipsnyje plėtojamos dvi pagrindinės tezės: 1) siekiant veiksmingai spręsti klimato kaitos problemas, būtina iš esmės perorientuoti individo etinę laikyseną; 2) dialoginė komunikacija ir ekologinis artumas siūlo transformuojančius metodus, skatinančius gilesnį etinį įsipareigojimą aplinkos tvarumo idėjai. Tezėms pagrįsti taikomas hermeneutinis metodas, kuriuo analizuojamos lietuvių išeivijos filosofo Algio Mickūno ir lietuvių kilmės amerikiečių filosofo Thomo Kasulio filosofinės įžvalgos. Jų refleksijos nagrinėjamos egzilio kontekste, kuris suteikia unikalių perspektyvų apie etinę individo laikyseną aplinkos atžvilgiu. Tyrimo rezultatai rodo, kad A. Mickūno dialoginės komunikacijos sąvoka ir T. Kasulio ekologinio artumo idėja atskleidžia prasminius individo etinės laikysenos aspektus gyvenamojoje aplinkoje, kurią stipriai veikia klimato pokyčiai. Šios filosofinės įžvalgos nubrėžia kelią gilesniam etiniam įsipareigojimui klimato kaitos keliamų iššūkių akivaizdoje.
