Pirmasis logikos amžius Lietuvoje: diskurso ir silogizmo interpretacija

Anotacija

Šis straipsnis tęsia publikacijų seriją, skirtą scholastinei logikai Lietuvoje XVI a., t. y. pirmajame logikos amžiuje Lietuvoje. Jame analizuojama žmogaus intelekto trečiojo veiksmo, t. y. samprotavimo arba diskurso (ratiotinatio sive discursus), interpretacija šioje logikoje. Straipsnio autorius susitelkia į išankstinio pažinimo, kaip būtinos diskurso prielaidos, aiškinimą, taip pat silogizmo, kaip tobuliausios diskurso rūšies, apmąstymą. Straipsnyje daroma išvada, kad minėtų logikos autorių, veikusių scholastinės tradicijos kontekste, požiūriu, siekiant diskurse gauti išvadą, būtina iš anksto žinoti išvados terminų signifikatus, išvados subjekto egzistavimo faktą, taip pat tai, kad diskurso prielaidos yra teisingi teiginiai. Tradiciškai pabrėžiama, kad diskursui reikalingas išankstinis pažinimas neturi nieko bendra su Platono anamnezės samprata, kuri buvo laikoma visišku prasimanymu. Galiausiai konstatuojama, kad silogizmo sampratos kontekste taip pat buvo nenukrypta nuo scholastinės tradicijos principų.