Priverstinio darbo batalionai Vokietijos okupuotoje Lietuvoje 1916–1918 m.: reiškinys ir jo kontekstas

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjamas priverstinių darbų reiškinys kaizerinės Vokietijos okupuotose lietuvių žemėse Pirmojo pasaulinio karo metais, pagrindinį dėmesį skiriant vadinamiesiems priverstinio darbo batalionams, kaip labiausiai išplėtotai ir ryškiausiai pastebimai tų darbų formai. Šie batalionai tyrime traktuojami kaip dėsningas karo metu okupuotose žemėse vokiečių vykdytos išnaudotojiškos politikos komponentas, viena iš daugelio praktikuotos prievartos apraiškų. Situacija, kai kylant Pirmajam pasauliniam karui dar nebuvo pakankamai išplėtotos tarptautinės teisės normos, saugančios okupuotų teritorijų civilius gyventojus nuo okupantų savivalės, sumaniai ir kartu ciniškai vokiečių buvo išnaudota saviems interesams. Pirmieji vokiečių kareivių praktikuoto priverstinio darbo civiliams požymiai fiksuojami dar frontui ritantis per Lietuvos teritoriją. Aprimus mūšiams ir vokiečiams vis labiau įsitvirtinant krašte, priverstiniai darbai naudojami vis plačiau, bet darbininkai dar neatitraukiami nuo jų pastovios gyvenamosios vietos. Tačiau nuo 1916 m. rudens, Vokietijos strateginei ir ekonominei padėčiai prastėjant, griebtasi steigti tam tikrus darbo batalionus, o tai reiškė prievarta mobilizuotų darbininkų deportacijas bei nepakeliamas darbo ir buities sąlygas su visomis negatyviomis pasekmėmis. 1917 m. rugsėjo mėn. sudarius Lietuvos Tarybą, priverstinio darbo batalionai oficialiai buvo panaikinti, tačiau slapta egzistavo iki pat karinio Vokietijos žlugimo 1918 m. lapkričio mėnesį.