XX a. Latvijos lietuviai: vaizdavimas žodinės istorijos šaltiniuose
Anotacija
Straipsnyje nagrinėjami kai kurie Latvijoje gyvenančių lietuvių savimonės aspektai. Tyrimo tikslas – atskleisti dabartinės Latvijos teritorijoje gyvenančių lietuvių, kurių prisiminimai užfiksuoti žodinės istorijos šaltiniuose, savęs identifikavimo ypatybes ir tam tikrus tapatybės bruožus. Tyrimo objektas – respondentų savęs kaip lietuvių Latvijoje suvokimas ir jų XX a. istorijos supratimas.
Latvijos lietuvių mažuma analizuojama pasitelkiant iki šiol mažiau tirtus žodinės istorijos šaltinius, kurie atskleidžia tiek respondento prisimenamą praeities vaizdą, tiek jo tapatybės bruožus. Straipsnyje remiamasi Daugpilio universiteto Žodinės istorijos centro (Daugavpils Universitātes Mutvārdu vēstures centrs – DU MVC), įkurto 2003 m., žodinės istorijos šaltinių kolekcija, kuri užtikrina Pietryčių Latvijos gyventojų gyvenimo istorijų fiksavimą ir išsaugojimą, taip pat jų prieinamumą tyrėjams. Iki 2025 m. pabaigos DU MVC kolekcijoje yra 1 352 vietos gyventojų gyvenimo istorijos. Šiam tyrimui atrinkti interviu su respondentais, kurie nurodė etninę priklausomybę „lietuviai“ arba gimė Lietuvoje. Visi su apklaustaisiais susiję duomenys buvo anonimizuoti. Pasakojimų turinio, leksikos ir kitų kalbos priemonių, emocinių apraiškų, taip pat neverbalinės raiškos būdų analizė leidžia gana tiksliai nustatyti pasakotojo požiūrį į aprašomus faktus, t. y. atskleisti jo / jos tapatybės bruožus.
Nors respondentų etninė priklausomybė rodo tam tikrą „išblukimą“ ir nėra jų savimonę apibrėžiantis bruožas, jie išlaiko savo lietuviškos kilmės atmintį, taip pat aplinkybes, kuriomis šeima persikėlė iš Lietuvos į Latviją. Pripažinta išskirtinė lituanistinės mokyklos Latvijoje svarba kaip pagrindinio veiksnio, stiprinančio lietuvybės tapatybę tarpukariu. Tačiau interviu metu dauguma respondentų jau negalėjo laisvai kalbėti lietuvių kalba, o vėlesnės kartos jų šeimose lietuviškai nebekalba.
Tapatybė išreiškiama ir respondentų apmąstymuose apie XX a. istorinius įvykius, atskleisdama jų savęs identifikaciją ir požiūrį į kitus istorinio proceso dalyvius. Tarp Pietryčių Latvijos lietuvių, gimusių 1920–1930 m., Antrojo pasaulinio karo ir pokario stalinizmo prisiminimuose dažnai iškyla savęs, kaip objekto, paveikto didžiulių jėgų – nacių ar komunistų, suvokimas. Trauminės patirtys siejamos su Holokausto, nacionalinės partizaninės kovos, masinių trėmimų ir kitų represijų, taip pat ankstyvųjų žemės ūkio kolektyvizacijos etapų prisiminimais. Nuolatinio grėsmės jausmo, kurį kelia „svetima“ valdžia, prisiminimais lietuviai dalijasi su latviais ir kitais bendraamžiais vietos gyventojais.
Lietuviams, užaugusiems Latvijoje 1920–1940 m., daugiausia būdingi Latvijos nacionalinio, o ne sovietinio identiteto bruožai. Pagrindiniai veiksniai, kurie neleido pertvarkyti nacionalinio identiteto ir padėjo tarpukario kartos lietuviams išlaikyti priklausymo Latvijos Respublikai jausmą bei perduoti jį ateities kartoms, buvo bendra istorinė patirtis ir bendros vietos gyventojų vertybės. Nepaisant tam tikro „kitoniškumo“, Pietryčių Latvijos lietuviai save suvokia kaip vietos visuomenės narius.
