Kaip kerdžius ir galvijų banda susiję su laiku? Prūsiško žodžio kerdan mįslė

Anotacija

Šiame straipsnyje siekiama atidžiau panagrinėti gerai kalbininkams žinomą faktą: įvairiausiose indoeuropiečių kalbose žodžių, reiškiančių bandą, piemenį ir eilę / tvarką, etimologinį ryšį su prūsų kalbos žodžiu kerdan, kuris reiškia laiką. Tokia sąsaja iš pirmo žvilgsnio labai netikėta: kaip gyvūnų / gyvulių banda gali būti susijusi su laiku? Egzistuojantys kalbininkų paaiškinimai yra pernelyg bendri, o šio straipsnio išeities pozicija yra ta, kad vis dėlto galima svarstyti tokios semantinės giminystės konkretesnius kontekstus. Laiko matavimas, kaip rodo archeologiniai ir lingvistiniai duomenys, pirmiausia buvo susijęs su mėnulio fazėmis. Jo reguliari kaita danguje, kuri yra (ir buvo) labai gerai pastebima, natūraliai tiko pirminiam laiko skaičiavimui. Ir čia svarbu pastebėti, jog lietuviškame ir indoeuropietiškame kontekste mėnulis, žvaigždės yra įsivaizduojamos kaip gyvūnai. Toks metaforiškas gyvūnų ir dangaus kūnų susiejimas, galima manyti, leido atsirasti kerdan sąvokai. Tai įgalino mitologinis mąstymas, kuris dangaus kūnus sutapatino su gyvūnais ir vėliau prijaukintais gyvuliais. Kartu reikia pastebėti, jog ir gyvulių bandos gyvavimo ciklas – jos padidėjimas (prieauglio atsiradimas), dalies paskerdimas bendruomenės reikmėms ir vėl padidėjimas apytikriai atitinka metų ciklą: nuo gamtos atgimimo pavasarį, jos apogėjaus vasarą iki rudens (skerdimo meto, t. y. bandos mažėjimo laikotarpio) ir žiemos, visiško „laiko išsibaigimo“ laikotarpio, po kurio ir vėl ateina atgimimas. Tai galima sieti ir su mėnulio fazėmis: iš pradžių jis jaunas, vėliau pilnėja ir galiausiai pradeda dilti. Taigi bendruomenei laiko skaičiavimas buvo susijęs su praktika – apskaičiuoti bandos pagausėjimą, laiką iki skerdimo ir palikti reikalingą skaičių gyvulių, kad banda atsinaujintų. Straipsnio pabaigoje keliamas hipotetinis klausimas, ar šis semantinis gyvūnų bandos ir laiko ryšys gali siekti vėlyvojo paleolito laikus.