Metonimija ir metoniminės transpozicijos oficialiai funkcionuojančiuose Vilniaus apskrities upėvardžiuose: kognityviniai modeliai ir kultūrinės refleksijosVilniaus refleksijos

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjami kognityviniai ir kultūriniai metoniminio įvardijimo lietuvių potamonimijoje aspektai, daugiausia dėmesio skiriant 404 oficialiai funkcionuojantiems upėvardžiams Vilniaus apskrityje, iš kurių 212 turi metoniminę motyvaciją. Remiantis kognityvine lingvistika ir šiuolaikine onomastikos teorija, tyrime atskleidžiama, kaip metoniminis mąstymas, suprantamas kaip esminis žmogaus pažinimo mechanizmas, struktūrizuoja upėvardžius toponiminiame kraštovaizdyje. Tyrimo metu buvo identifikuoti ir susisteminti trys pagrindiniai metoniminiai modeliai, kuriais grindžiama upėvardžių motyvacija: vieta vietoj upės, pagrįstas erdviniu gretimumu ir geografiniu ryšiu; požymis vietoj upės, kai upėvardžiai yra kilę iš netoliese esančių miškų, reljefo formų ar kitų svarbių aplinkos elementų; ir asmuo vietoj upės, pagal kurį į upėvardį yra perkeliami antroponimai arba antropocentriniai aspektai. Išsamiai išnagrinėjus pirminius ir antrinius metoniminius perkėlimus, buvo atskleista, kaip yra formuojama kalbinė kategorizacija. Ypatingas dėmesys skiriamas analogijomis pagrįstiems įvardijimo procesams, kai upėvardžiai randasi iš kaimyninių gyvenviečių, gamtos objektų ar socialinių-kultūrinių orientyrų pavadinimų. Šie procesai dažnai lemia toponimų reikšmių plėtrą ir paralelinį jų funkcionavimą, o ne tradicine prasme suprantamą semantinę kaitą. Tyrimo rezultatai rodo, kad lietuvių upėvardžiai funkcionuoja ne tik kaip „geografinės etiketės“, bet ir kaip kognityviniai bei kultūriniai konstruktai, atspindintys erdvinę organizaciją, ekologinį sąmoningumą ir kraštovaizdyje įtvirtintą kolektyvinę atmintį.