Vientisumo ir ciklinio nuoseklumo paieškos atliekant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio neatpažintą ciklą Nr. 10 „Jūros etiudai“

Anotacija

Straipsnyje iš naujo keliamas klausimas, ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) fortepijoniniai kūriniai gali būti suvokiami kaip didesnių ciklų dalys; šią problemą kadaise iškėlė Čiurlionio kūrybos tyrinėtojai, tarp jų – Vytautas Landsbergis, Darius Kučinskas ir Rimantas Janeliauskas. Remdamasis pastarojo prielaidomis apie Čiurlionio kūrybos „cikliškumą“, pasireiškiantį vadinamaisiais „neatpažįstamais muzikos ciklais“ (šį terminą sukūrė Janeliauskas), straipsnio autorius tyrinėja, kaip pianistas, taikydamas įvairias pasikartojančias priemones, gali siekti ciklinės darnos, kad jie iš tiesų būtų suvokiami kaip ciklai. Siekiant šio tikslo daugiausia dėmesio skiriama vienam konkrečiam kūriniui – neatpažintam ciklui Nr. 10 „Jūros etiudai“. Autorius daro išvadą, kad „cikliškumo“ užtikrinimas yra originalus atlikėjo darbas, kai derinamas pianisto gebėjimas perskaityti natomis pateiktą informaciją su jo paties meniniu indėliu ir pasiekiamas įtikinamas bendras rezultatas. Tekste pateikiamais muzikiniais pavyzdžiais atskleidžiama, kad galima sujungti du ciklo kūrinius tiek tonaciniais, tiek metriniais ryšiais, taip pat pianisto kūno kalba bei meninėmis pauzėmis. Laikantis panašaus požiūrio galima konstruoti ryšius ne tik tarp kitų Čiurlionio kūrinių, bet ir kitų kompozitorių kūrinių.