Tarp buvimo ir rodymo: režisūrinis Yanos Ross metodas ir spektaklio „Apmąstant omarą“ atvejis

Anotacija

Straipsnyje tiriamas Yanos Ross spektaklio „Apmąstant omarą“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023) kūrybinis procesas susitelkiant į režisierės metodą, jos požiūrį į dramaturgiją ir santykį su aktoriais. Šio kūrybinio proceso metu Ross prisiėmė ir režisierės, ir dramaturgės vaidmenis, kuriuose jaučiama Bertolto Brechto įtaka. Brechto režisūrinė-aktorinė susvetimėjimo / atsiribojimo efekto (Verfremdungseffekt) vizija svarbi Ross kūrybai norint vaidybą paversti mąstymo, o ne išgyvenimo forma, tačiau Ross žengia toliau nei XX a. teatro režisierius, siūlydama kitokias susvetimėjusios vaidybos formas, nes šiuolaikiniame teatre ir pats aktorius dažnai tampa tyrėju, kurio užduotis – nebe suvaidinti, o papasakoti personažą. Kūrybinio „Apmąstant omarą“ proceso metu su visais aktoriais Ross dirbo vienodai, nesileisdama į konkrečius aktorinės (iš)raiškos ar griežtos režisūrinės vizijos nurodymus, o veikiau siūlydama aktoriams dialogą. Aktoriai sukūrė ne tik skirtingus personažus, bet ir intuityviai vadovavosi skirtingais metodais. Straipsnyje aptariamas kūrybinis Ross metodas dirbant su aktoriais, analizuojami jos režisūriniai sprendimai ir aktorių kuriami vaidmenys. Tyrimo metodu pasirinktas repeticijų stebėjimas ir režisūrinių-aktorinių sąveikų fiksavimas bei surinktų duomenų interpretacija.