Atminties dramaturgijos: kūrybinės procedūros Wajdi Mouawado, Oliverio Frljićiaus ir Roberto Lepage’o teatre

Anotacija

Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip, remdamiesi savo tarpkultūrinėmis patirtimis, Wajdi Moua­wadas, Oliveris Frljićius ir Robertas Lepage’as kvestionuoja įtampą tarp oficialiosios istorijos ir asmeninės atminties. Teigiama, kad visi trys menininkai atmintį suvokia ne kaip nekintamą praeities fiksavimą, o kaip konstruojamą procesą, kurį formuoja pasakojimai, vaizdai ir tekstų fragmentai. Jų kūriniai atskleidžia, kad atmintis iš esmės yra nestabili ir turinti politinį krūvį. Tai nuolat perrašomas reiškinys, priklausantis nuo požiūrio, perspektyvos pokyčių ir kultūrinio konteksto. Pateikiamos fragmentiškos ar ginčytinos istorijos rodo, kad vyraujantys istoriniai naratyvai dažnai prieštarauja asmeniniams ar marginalizuotų žmonių prisiminimams. Tokiame teatro kontekste tikrovė dažnai sutrikdo pačią vaizdavimo formą, drumsdama ribas tarp dokumentikos ir vaizduotės. Analizė rodo, jog tarpkultūriškumas W. Mouawadui, O. Frljićiui ir R. Lepage’ui yra ne tik teminė problema, bet ir metodologinė priemonė, kuria kvestionuojamos dominuojančios istorijos versijos. Jų teatras tampa erdve, kurioje atmintis yra svarstoma, ginčijama ir pertvarkoma, taip pabrėžiant jos kaip meninio ir politinio veiksmo vaidmenį.