Vaidinant dirbtinio intelekto papildytą dramaturgiją: „Frankenšteino komplekso“ atvejis

Anotacija

Straipsnyje analizuojamas dirbtinio intelekto (DI) panaudojimas šiuolaikinėje dramaturgijoje ir su tuo susiję iššūkiai aktoriaus kūrybai. Tyrimo objektu pasirinktas Nacionalinio Kauno dramos teatro ir Rygos „Dirty Deal Teatro“ (Latvija) spektaklis „Frankenšteino kompleksas“ pagal latvių dramaturgo Kārlio Krūmiņšo ir DI sukurtą pjesę „The Frankenstein Complex“. Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kaip DI generuojamame tekste keičiasi personažo samprata ir kokį poveikį tai turi aktoriaus kūrybos procesui. Remiantis teorine literatūra, pjesės ir spektaklio analize teigiama, kad DI papildytoje dramaturgijoje formuojasi naujo tipo veikėjas – sugeneruotas personažas, kuris funkcionuoja ne kaip nuoseklus draminis subjektas, o kaip fragmentuota kalbinė struktūra. Šie dramaturgijos pokyčiai lemia ir aktoriaus kūrybos principų kaitą: vaidmuo kuriamas ne tiek analizuojant ir interpretuojant dramos personažą, kiek performatyviai konstruojant veikėją iš fragmentuotos tekstinės medžiagos.