Žemės ūkis – Lietuvos kaimo gyvybingumo veiksnys

Abstract

Kaimas radosi ir kelis šimtmečius vystėsi kaip žemės ūkio veiklos būtinas elementas. Valstiečio gyvenamoji vieta (kaimas) buvo neatskiriama nuo darbo vietos (žemės ūkio). Žemės ūkio gamybiniai santykiai lėmė kaimo veidą ir funkcijas. Agrarinės reformos apimdavo abu veiksnius ir stiprindavo jų tarpusavio sąveiką. Praūžus pokomunistiniam agrariniam pertvarkymui, kaimo reikšmė žemės ūkio veiklai ėmė mažėti. Žemdirbių ir kaimo gyventojų bendruomenės ėmė tolti viena nuo kitos. Agrarinė reforma sprendė tik žemės grąžinimo, sovietmečiu sukaupto turto privatizavimo klausimus, nesirūpindama, ar atgavusieji žemę savininkai grįš gaivinti šeimos ūkio, ar jie pajėgs atkurti vienkiemius. Reformos iniciatoriai siekė tik likviduoti sovietines žemės ūkio įmones, visiškai nesigilino į jų galimybes tapti rinkos ūkio organizacijomis, nors tuo ir buvo suinteresuota šių įmonių darbuotojų dauguma. Jų nedomino, ar buvusieji darbuotojai, neturintys žemės nuosavybės teisės, galės įsidarbinti ten, kur buvo įsikūrę, kur jų šeimos nariai mokėsi ar dirbo. Reformatorių nedomino kaimo gyvenviečių likimas. Iškilo klausimas apie miesto vaidmenį perimant kai kurias kaimo funkcijas, apie daugiafunkcinę kaimo misiją. Kaimo gyvenimas, tolimas nuo žemės ūkio veiklos, (ypač būdingas buvusių sovietinių žemės ūkio įmonių gyvenvietėse) pradėjo formuoti jo naujus gyvavimo santykius su išorės ir vidaus aplinkos jėgomis. Radosi ir kaimo bendruomenių be ūkininkų. Tai lėmė užsitęsusią reformą ir ne visada patenkinamus rezultatus. Straipsniu siekiama iš socialinių ekonominių pozicijų nagrinėti kaimo ir žemės ūkio ryšius, jų tarpusavio sąveiką, kaimo sulėtintą virsmą nauju demografiniu dariniu, žemės ūkiui – kaip pagrindiniam veiksniui – prarandant kaimo formavimo svarbiausią reikšmę.