Biomolekulinių analizių pažanga taikant ultravioletinę paviršiaus sustiprintą Ramano spektroskopiją: pastarųjų metų apžvalga

Anotacija

Ultravioletinė paviršiaus sustiprinta rezonansinė Ramano spektroskopija (UV-SERRS), jungianti rezonansinį, paviršiaus plazmoninį ir cheminį stiprinimą, tampa perspektyviu metodu biomolekulių tyrimams. Šis metodas gali būti taikomas biologinių žymenų, susijusių su įvairiomis ligomis, nustatymui biomedicininiuose ir klinikiniuose tyrimuose, taip pat nukleorūgščių, baltymų, aminorūgščių ir kitų biologiškai bei mediciniškai svarbių junginių tyrimams. Pagrindiniai šio metodo privalumai yra Ramano sklaidos stiprinimas pagal ν4 dėsnį, rezonansinė arba prerezonansinė Ramano sklaida molekulėms, kurių elektroniniai šuoliai patenka į UV sritį, selektyvus chromoforinių centrų virpesinių juostų sustiprėjimas bei sumažėjęs fluorescencijos fonas, kai žadinančios spinduliuotės bangos ilgis yra trumpesnis nei 260 nm. Tolesnė šios metodikos plėtra siejama su patikimų ir paprastai paruošiamų UV plazmoninių padėk­lų kūrimu, ypač naudojant aliuminį, indį, magnį, rodį, paladį, kobaltą ar jų lydinius, taip pat puslaidininkines medžiagas. Didelę reikšmę turi ir UV Ramano aparatūros (lazerių, CCD detektorių ir optikos) vystymasis. Vis dėlto esminiu iššūkiu išlieka mėginių degradacija, kai jie žadinami UV lazeriu, o ši problema tebėra svarbi kliūtis tolimesnei UV-SERRS metodikos plėtrai.