Lietuvių ir prūsų dievų atvaizdai rašytinių šaltinių duomenimis

Abstract

Remiantis rašytiniais baltų religijos ir mitologijos šaltiniais, kurie teikia duomenų apie lietuvių ir prūsų galimai turėtus dievų atvaizdus, taip pat pasitelkiant archeologijos duomenis, siekiama nustatyti, ar ikikrikščioniškuoju laikotarpiu lietuvių ir prūsų gentys turėjo antropomorfinio pavidalo dievų stabų (1). Rašytiniuose šaltiniuose dažniausiai minimas Perkūno stabas, taip pat dievų – Patrimpo, Patulo, Kurko bei mitinių protėvių – Spėros, Pajautos, Kukovaičio stabai. Hipotetiškai galima teigti, kad ikikrikščioniškuoju laikotarpiu antropomorfinio pavidalo stabai galėjo būti statomi tik aukščiausiems dievams ir tik svarbiausiose, centrinėse, tarpgentinėse šventvietėse. Lokaliose (genties, bendruomenės) šventvietėse galėjo būti statomi sudievintus mirusius protėvius vaizduojantys stabai. Senosios religijos nuosmukio metu (ypač XVI a. pab. – XVII a.) iš inercijos dar galėjo rastis namų aplinkoje (valstiečio ūkyje) pagamintų antropomorfinio pavidalo dievų atvaizdų. Tuo pačiu metu „dievaičiais“, „stabais“, matyt, jau galėjo būti vadinami ir įvairūs objektai (akmenys, medžiai, gyvulių kaukolės ar kailiai ir t. t.), į kuriuos, atlikus tam tikras įšventinimo apeigas, įsikelia dieviškosios galios.